Artėjantys naujieji mokslo metai išskirtiniai dėl dviejų priežasčių: baigia galioti Seimo patvirtinta Valstybinė švietimo strategija 2003 – 2012 metams, ir šie rinkimų į parlamentą metai greičiausiai bus paskutiniai „ministerinėje“ Gintaro Steponavičiaus karjeroje. Abi aplinkybės neišvengiamai įtakojo konferencijos darbą.
Renginį atidarė ministras pirmininkas Andrius Kubilius. Be daugybę kartų girdėtų mantrų apie žinių visuomenės kūrimo būtinybę, premjeras „sublizgėjo“ išreiškęs pasitenkinimą, kad atsirado mokyklų reitingavimas. Jis, anot A. Kubiliaus, parodė, jog ir provincijoje yra gerų mokyklų, tuo lyg ir pateisindamas nuolat skambančią kritiką dėl jo vyriausybės skatinamo nuoseklaus kaimo mokyklų uždarinėjimo. Tokie premjero samprotavimai ryškiai kertasi su daugumos švietimo ekspertų bei pačių mokytojų argumentuota kritika, kuri išsakoma vienokių ar kitokių reitingų kūrėjams dėl paviršutiniško, paremto abejotinais kriterijais mokyklų skirstymo į pirmaujančias bei atsiliekančias. Net ir patys švietimo valdininkai, pripažindami bet kokių reitingų švietime ydingumą, ima keisti brandos egzaminų vertinimo tvarką iš norminių į kriterinius tam, kad išvengtų tiesmukiško abiturientų reitingavimo. Deja, ir Vyriausybės vadovas, ir jo patarėjai toliau liaupsina konkurencijos skatinimą švietime.
Jei fiziko išsilavinimą turinčio A. Kubiliaus nesigaudymas švietimo klausimuose menkai trikdė, tai švietimo ir mokslo ministro G. Steponavičiaus pranešimas „Švietimo aktualijos. 2012 – 2013 mokslo metų prioritetai“ visiškai nuvylė. Šalies švietimo dirigento pranešimas, perskaitytas jo patronui – premjerui – girdint, labiau buvo panašus į uolaus pavaldinio raporto bei priešrinkiminės kalbos simbiozę, nei į bent kiek platesnę Lietuvos švietimo problemų analizę.
Pradėjęs kalbėti apie tai, kad kitais metais bus tvirtinama nauja švietimo strategija artimiausiam dešimtmečiui, G. Steponavičius netrukus peršoko prie skelbtos pranešimo temos – ateinančių mokslo metų prioritetų. Deja, teko nusivilti, nes prioritetais paskelbti elementarūs kiekvienos bent kiek civilizuotos šalies švietimui būtini dalykai: išlaisvintas kūrybiškumas, savarankiška ir atsakinga mokykla, saugus ir sveikas vaikas. Tos pačios siekiamybės iš šios ministerijos aukštumų skambėjo iki G. Steponavičiaus, jos bus kartojamos ir jam išėjus. Tiesa, savo kadencijos pabaigoje ministras rado naują arkliuką – mokytojų kvalifikacijos sistemos tobulinimą, – bet vis labiau aiškėja, kad šis prioritetas atsirado tik todėl, kad kažkam pavyko „pramušti“ didelius pinigus iš Europos Sąjungos fondų atitinkamų projektų vykdymui.
Vos puse lūpų prabilęs apie artimesnes ar tolimesnes perspektyvas, po kelių sakinių G. Steponavičius pasuko paties išmindžiotu taku ir ėmė girtis per ketverius metus pasiektais tikrais ar tariamais laimėjimais. Pradėjęs nuo pokyčių ikimokyklinio ugdymo sistemoje (kurią iš visiškos duobės traukti aukštyn pastaraisiais metais jį pastūmėjo būtent IU profsąjunga), ministras neužmiršo pasipuikuoti ir pirmąja savo iniciatyva – popierizmo mažinimu švietime. Deja, net pats „mažintojas“ turėjo pripažinti nesėkmę – savivaldybės ir pačios mokyklos toliau sėkmingai reikalauja tvarkų, nuostatų, protokolų ir kitokių pseudodokumentų, kuriuos ministerija tik rekomenduoja.
Tačiau ministras toliau monotoniškai bėrė pagyras sau apie abejotinos sėkmės sulaukusias iniciatyvas ir iki galo nepadarytus darbus: naują vadovų skyrimo tvarką bei pompastišką projektą „Lyderių laikas“, kurie iš esmės nė per nago juodymą nepagerino mokyklose dirbančių administratorių darbo efektyvumo. Buvo paminėti keli projektai, turėję padaryti mokyklą atviresnę ir prieinamesnę įvairių poreikių mokiniams, neliko nepasigirta tuo, kad elektroninio dienyno diegimo tempais bei apimtimis Lietuva pralenkė net Estiją (!).
Pranešimo pabaigoje, lyg tarp kitko, G. Steponavičius pateikė kelis statistinius rodiklius, bylojančius, jog švietimo finansiniai poreikiai vis auga. Čia pat pasigyrė kosmetiniais pakeitimais, bandant gerinti situaciją. Tačiau, reziumuodamas savo kalbą, ministras pagaliau sąžiningai pripažino – augant reikalavimams mokyklai, finansavimas auga neproporcingai mažai.
Deja, lauktų planų, kuriais bus atsakoma į esminius švietimo iššūkius artimiausiais metais, švietimo ministras neatskleidė. Neaišku, kaip bus sprendžiama mokytojų senėjimo ir jų pertekliaus problema. Nežinia, kokių veiksmų bus imtasi taisant suaugusių įtraukimo į mokymąsi visą gyvenimą tragiškai blogėjančią situaciją. Nutylėjimų miglose paskendo ir išankstinės mokytojų pensijos, ir ilgalaikės darbo užmokesčio kėlimo programos bei kiti Vyriausybės prisiimti, tačiau neįgyvendinti ir užmiršti įsipareigojimai.
Dalijantis pasibaigusios konferencijos įspūdžiais su kolegomis mokytojais, gimė išganinga mintis, padėjusi kiek nuslopinti slogų ministro kalbos prisiminimą. G.Steponavičius – nemokantis tartis ir nenorintis savo klaidų pripažinti ministras – ir negalėjo bent kiek nuosekliau įvertinti savo darbų bei konstruktyviai pateikti ateities planų! Priežastis: ketverius metus vykdyta švietimo politika „žingsnis į priekį, žingsnis kairėn, dešinėn, du žingsniai atgal“. O trepsint tokią „lietuvišką“ pasiutpolkę, Lietuvos švietimas ne tik nejuda pirmyn, bet vis labiau tolsta nuo siekiamų idealų.
Audrius Jurgelevičius, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas
