Kaip a. kubilius vergvaldystę užsimojo įvesti

Tačiau šiemet kitu – darbo santykių liberalizavimo, klausimu, kuris taip pat, kaip ir minimalios algos didinimas, priklauso Trišalės tarybos kompetencijai, A. Kubilius ėmė rodyti didžiulį hiperaktyvumą. Jis ėmė griežtai reikalauti, kad liktų liberalizuoti darbo santykiai, nekreipdamas jokio dėmesio į tai, jog tam visiškai nepritaria viena iš Trišalės tarybos narių – profsąjungos.


Siekdamas savo tikslo, A. Kubilius ėmėsi šantažo teigdamas, jog minimali alga bus padidinta iki 900 litų tik tuo atveju, jeigu bus radikaliai liberalizuoti darbo santykiai, darbuotojus faktiškai paverčiant bevaliais vergais. A. Kubilius nori nuolatiniam darbui taikyti terminuotas sutartis, ilginti darbo savaitės trukmę, trumpinti kasmetines atostogas iki 20 dienų, mažinti išeitinių išmokų dydžius, sutrumpinti atleidimo iš darbo terminus, naikinti įvairias papildomas atostogas.


A. Kubilius teigia, jog, įvedus šias priemones, sumažės nedarbas. Bet juk tai yra nesąmonė! Visomis šiomis priemonėmis siekiama didinti darbuotojams tenkantį darbo krūvį ir mažinti jų atlyginimus, pajamas. Sutrumpinus atostogas, prailginus darbo savaitės laiką, tam pačiam darbui atlikti reikės mažiau darbuotojų, todėl nedarbas padidės. Sumažinus išeitines pašalpas, įvedus terminuotas darbo sutartis, mažės dirbančiųjų pajamos, žmonių perkamoji galia, mažės paklausa, vartojimas, ir tai paskatins ekonomikos smukimą ir nedarbo augimą.


Minimalaus atlyginimo padidinimas iki 850 litų (kaip siūlo A. Kubilius) nežymiai padidins minimalią algą gaunančių dirbančiųjų pajamas, o toks, kokį siūlo A. Kubilius darbo santykių liberalizavimas, visų dirbančiųjų pajamas sumažins daug didesniu mastu negu kuklus minimalaus atlyginimo padidinimas.


 


 


Ko siekia premjeras?


Toks dirbančiųjų pajamų mažinimas, kaip minėjau, didina nedarbą. Tačiau A. Kubilius sakė, kad kažkokie mokslininkai nustatė, jog, padidinus minimalų atlyginimą iki 900 litų, nedarbas padidės 5%. Matyt, tie „mokslininkai“ yra iš Laisvosios rinkos instituto, kuris „moksliškai“ „įrodė“, kad pati geriausia tvarka valstybėje yra anarchija, o pats našiausias yra vergų darbas.


Deja, realus gyvenimas seniai paneigė šias laisvosios rinkos fanatikų propaguojamas ideologines dogmas. Nedarbas mažėja ir ekonomika auga tada, kai minimalus atlyginimas ir dirbančiųjų pajamos auga. O vergų darbas neduoda naudos niekam – nei dirbančiajam, nei darbdaviui.


A. Kubilius nori įsiteisinti Investuotojų forumo ir kitų darbdavių organizacinį siūlymą prailginti darbo savaitės trukmę iki 78 val. Nejaugi A. Kubilius toks kvailas, kad galvoja, jog nedarbas sumažės, jeigu vietoje dviejų darbuotojų liks tik vienas, nes jo darbo diena pailgės dvigubai?


Tyrimai, kuriuos atliko tikri mokslininkai, o ne kokie nors šarlatanai iš Laisvosoios rinkos instituto, parodė, jog kuo ilgesnę darbo savaitę dirba žmogus, tuo jo protinio sugebėjimo testai būna blogesni. Ilgainiui net ir puikūs specialistai,dirbdami tokiomis sąlygomis, dažnai tampa nedarbingi, darboholikams gresia silpnaprotystė. Viršvalandžiai kenkia smegenims dėl miego nepakankamumo, depresijos, įtampos, streso, nesveiko gyvenimo būdo, padidėjusios širdies ir kraujagyslių ligų tikimybės.


Taigi A. Kubilius siūlomos darbo įstatymų reformos veda žmones į fizinį ir dvasinį išsekimą, ligas ir ankstyvą mirtį nuo tų visų liberalių darbo įstatymų sukeltų pasekmių.


Be abejo, taupant Sodros biudžeto lėšas, matyt, A. Kubiliaus tai laiko efektyviu Sodros problemų sprendimo būdu.


 


Absurdiškas Vyriausybės planas


Absurdiškas A.Kubiliaus noras nuolatiniam darbui taikyti terminuotas darbo sutartis ir palengvinti atleidimą iš darbo be jokių išeitinių kompensacijų.


Teigiama, jog tai bus labai naudinga darbdaviui, kuris be jokių papildomų išlaidų, bet kada galės atleisti savo darbuotoją iš darbo. Atseit, jeigu šiandien darbdavys darbo turi, jis samdo darbuotoją, jeigu užsakymų nėra – atleidžia. Tačiau jeigu įmonėje nuolat susidaro tokios situacijos, kad darbo tai yra, tai nėra, tai rodo, kad darbdavys paprasčiausiai nesugeba normaliai suorganizuoti darbo ir tenka abejoti tokio darbdavio kompetencija.


Tokie nekompetentingi darbdaviai nuolat verkšlena, kad jiems trūksta darbuotojų, kad tų darbuotojų kvalifikacija neatitinka jiems keliamų reikalavimų. Tačiau reikia suprasti, kad jeigu tu šiandien atleidai darbuotoją, tai mažai tikėtina, kad ryt į jo vietą galėsi gauti geresnių. Kiekviena darbo vieta turi savo specifiką, todėl norint gerai dirbti būtinas tam tikras laiko tarpas tau, kad būtų suvokti ir įsisavinti tos darbo vietos subtilumai. Norint turėti gerą darbuotoją reikai suteikti jam geras darbo sąlygas, normalų atlyginimą ir jį apmokyti, o ne reikalauti iš atėjusio iš gatvės žmogaus stebuklų ir terorizuoti jį terminuotomis darbo sutartimis ir kitokiais „liberaliais“ darbo santykiais.


Jeigu įmonė nuolat skelbia, kad jai trūksta darbuotojų, tai rodo, jog įmonėje vyksta kažkokie negeri dalykai – gal būt ten yra maži atlyginimai arba jie visai nemokami, gal labai blogos darbo sąlygos, o gal vyksta kokia nors šešėlinė nelegali veikla. Tokiomis įmonėmis turi susidomėti Darbo inspekcija ir Mokesčių inspekcija. Darbo birža neturi remti tokių įmonių, siųsdama jiems valstybės remiamus darbuotojus, nes tai yra beprasmis lėšų švaistymas.


Valstybės lėšomis reikia kurti darbo vietas ne privačiame, bet valstybiniame sektoriuje, nes būtent valstybiniame sektoriuje yra didelis poreikis kurti naujas darbo vietas. Tuo tarpu privačiame sektoriuje niekam tų naujų darbo vietų nereikia.


Deja, A. Kubilius elgiasia priešingai – valstybės lėšas švaisto privatininkams, o iš valstybės tarybos stengiasi kuo daugiau atleisti mokytojų, gydytojų, ugniagesių ir kitų visuomenei labai reikalingų profesinių darbuotojų. Dėl to miršta ligoniai, nors jie būtų galėję gyventi, jei ne kvailos Sveikatos apsaugos ministerijos reformos, naikinančios gydymo įstaigas. Naikinama visa kaime socialinė infrastruktūra, uždaromos mokyklos, mokytojai, kultūros darbuotojai atleidžiami iš darbo.


Jeigu bus įvestos terminuotos sutartys nuolatiniam darbui, tai visi mokytojai bus įdarbinti tik dešimčiai mėnesių – tiek, kiek trunka mokslo metai, o po to visi bus atleidžiami be išeitinių pašalpų. Tokiu būdu valstybė mokytojų sąskaita sutaupytų dviejų mėnesių darbo užmokestį.


Tačiau ką tokiu atveju tektų daryti mokytojui, likusiam du mėnesius be darbo, be pajamų ir su neaiškiomis ateities perspektyvomis? Suprantama, kad jis spjautų į tokią valstybę, į tokią valdžią, į tokį A. Kubilių ir pasitengtų kuo greičiau emigruoti iš tokios šalies.


 


Dar vienas blefas


A. Kubilius sako, kad, įvedus terminuotas darbo sutartis nuolatiniui darbui, darbdaviai sulauks daugiau darbo vietų. Deja, visa tai tėra tik blefas. Nei praktika, nei teorija to nepatvirtina. Pavyzdžiui, Ispanijoje, kur lyginant su kitomis ES šalimis didžiausias terminuotų sutarčių skaičius, yra didžiausias ir nedarbas.


Esant terminuotoms darbo sutartims naujos darbo vietos ne kuriamos, bet tose pačiose darbo vietose vykta nuolatinė darbuotojų rotacija. Darbdaviai, siekdami savanaudiškų trumpalaikių tikslų, išmeta senus darbuotojus ir priima naujus. Dėl to nukenčia darbo kokybė, bet, matyt, darbdaviams ta darbo kokybė nėra svarbi, nes jie gyvena tik šia diena, siekdami savo darbuotojų sąskaita gauti sau kuo didesnį pelną. Kas bus po to, jiems nesvarbu.


Darbo biržos atstovai teigia, jog šiuo metu daugiausia laisvų darbo vietų būna prekyboje. Tačiau taip yra ne dėl to, kad prekybininkai kuria naujas darbo vietas, bet todėl, kad vyksta nuolatinė darbuotojų rotacija – vienas pardavėjas yra išmetamas, kitos pačios išeina, o į jų vietą ieškoma naujų darbuotojų.


 


Nesupranta, kas yra geros ekonomikos pagrindas


Darbo santykių liberalizavimas, terminuotų sutarčių gausa destabilizuoja visą ekonomiką. Jeigu visi dirbantieji gauna pastovius, pakankamai didelius atlyginimus, tai ekonomika vystosi tolygiai, nes stabilios žmonių pajamos (žmonių pajamos yra pagrindinis laisvosios rinkos variklis) užtikrina ir stabilų ekonomikos augimą. Geras ekonomikos pagrindas – tai savo rytojumi užtikrintas vartotojas.


Esant liberaliems darbo santykiams, darbdavys bet kada savo darbuotojams gali sumažinti atlyginimą. Kai atlygimą sumažina vienas darbdavys, lygiai tą patį stengiasi padaryti ir kitas darbdavys, siekdamas nukonkuruoti savo varžovą rinkoje.


Vyksta grandininė reakcija – visi darbdaviai mažina savo darbuotojams atlyginimus. Tačiau labai greitai lazda verslininkams trenkia kitu galu – sparčiai mažėja gyventojų pajamos, mažėja vartojimas, paklausa ir vis daugiau verslininkų bankrutuoja neturėdami kam parduoti savo prekes ir paslaugas.


Tuomet verslininkai ima skųstis bloga valdžia ir reikalauja, kad ji sumažintų mokesčius, kurie atseit trukdo ekonomikos augimui. Tačiau, sumažinus mokesčius, sumažėja ir biudžetininkų ir pensininkų pajamos ir todėl dar daugiau verslininkų bankrutuoja.


Tokiu būdu darbo santykių liberalizavimas ir liberalius valdžios požiūris į darbo santykių pažeidinėjimą įsuka ekonomikos smukimo spiralę.


Nusmukdyti ekonomiką yra labai lengva, bet po to vėl pakelti labai sunku. Norint ją pakelti, reikia didinti mokesčius ir dirbančiųjų atlyginimus. Tačiau tam labai priešinasi įvairios lobistinės verslo organizacijos, jų veikiama valdžia, o taip pat ir paprasti žmonės, kuriuos mulkina laisvosios rinkos ideologai. Akivaizdus tokios ciniškos demagogijos pavyzdys yra A. Kubiliaus aiškinimas, jog, liberalizuodamas darbo santykius ir tokiu būdu atimdamas iš paprastų žmonių bet kokią galimybę apginti savo teises prieš darbdavius, jis rūpinasi tų paprastų žmonių teisių gynimu.


 


 


Vytenis Paulauskas


 


Šaltinis:


www.komentaras.lt