Sąjūdžio metais tokios struktūros buvo visoje Lietuvoje – tai sąjūdžio grupės. Atstačius Lietuvos valstybės nepriklausomybę, tuometinė valdžia, rengdama nepriklausomos valstybės įstatymus, sudarydavo darbo grupes, į kurių sudėtį buvo įtraukiami visuomeninių organizacijų atstovai, tarp jų ir Lietuvos profesinių sąjungų aktyvas. Vėliau šie atstovai tapo ir įstatymiškai sudarytų institucijų nariais. Pavyzdžiui, Lietuvos privatizavimo taryboje dalyvavo ir profesinių sąjungų atstovai, tik po kiek laiko, iš šios institucijos pašalinti.
Man, kaip profesinių sąjungų veikėjui, teko dalyvauti ruošiant daugelį LR įstatymų projektų. Svarstant užimtumo įstatymo projektą, priimtas mano siūlymas pavadinti šią instituciją „Lietuvos darbo birža“. Vadovaujantis LR Konstitucija, taikant nuostatą, kad vartotojų teises gina valstybė, veikiant vartotojų asociacijai, kurios prezidentu buvau, paruoštas pirmasis LR vartotojų teisių gynimo įstatymo projektas, jis priimtas LR Seime ir su pataisomis galioja iki šiol. Vykdomas ar nevykdomas šis įstatymas realiai, dabar diskutuojama.
Atkūrus nepriklausomybę, iškilo klausimai, kokie Lietuvoje bus darbo santykiai. Kadangi, kaip profesinių sąjungų atstovas, dalyvavau Ženevoje vykusioje Tarptautinės darbo organizacijos generalinėje sesijoje, 1992 metais parvežiau į Lietuvą idėją, įteisinti socialinio dialogo principą. Po ilgų Vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų derybų, 1995 metais įkurta Lietuvos Respublikos trišalė taryba, veikianti iki šiol. Jos veiklos nuostatos įteisintos LR Darbo kodekse. Laikui bėgant, stiprėja valstybės struktūrų dominavimas sprendžiant aktualias visuomenės problemas. Pastaruoju metu, Vyriausybė ir visuomenė nesugebėjo konsoliduoti savo veiksmų. Protestai ir mitingai dėl minimalios mėnesio algos (MMA) didinimo, pedofilų skandalo – nieko neišsprendė. Vieningo demokratinio judėjimo akcijos nesulaukė visuomenės pritarimo. Šios idėjos iniciatorius, amžiną jam atilsį, Kęstutis Čilinskas padarė didelę klaidą manydamas, jog keli mitingai Lietuvoje sukels visuomenės sąjūdį. Jo idėjas bandantys atgaivinti keli intelektualai startavo labai intensyviai, tačiau praėjus keliems mėnesiams, entuziazmas išblėso. Šio judėjimo dalyviai, naudodamiesi skandalais, telkia Lietuvos visuomenę protestui mitinguose: reikalauta Vidaus reikalų ministro atsistatydinimo, grąžinti pašalintus FNTT vadovus eiti savo pareigas, siūlyta abejoti LR Prezidentės veiksmais.
Keliant sumaištis dėl valstybės struktūrų veiklos, nekalbama apie žmonių poreikius, kuriuos išsako profesinės sąjungos, o šių mitingų organizatoriai profesinėms sąjungoms dalyvauti protesto akcijose nepasiūlė, o tai tolygu visuomenės skaldymui. Nesvarbu, kaip gyvename, svarbu smerkti valdžią už blogą valdymo situaciją, ir veržtis į tą valdžią.
O dabar apie mūsų visuomenės požiūrį į tai kas vyksta valstybėje.
Visuomenę, be abejo, domina įvairių vykstančių skandalų eiga. Visu pirma pedofilijos skandalas, kuriame nesugebama padėti taško. Jovalas šiame skandale, kas turi globoti ar prižiūrėti mergaitę, įstrigo ilgam. Manau, kad šiuo klausimu valstybė netūrėtų būti bejėgė. Negalima laikyti visuomenės nuolatinėje ir nesibaigiančioje įtampoje. Sprendžiame ką daryti arba nesprendžiame. Atrodo, kad nesprendžiame. Keisčiausia, kad šiuo pagrindu atsiranda „Drąsaus kelio partija“. Koks jos tikslas? Išspręsti mažametės mergaitės likimą ar jos atstovams patekti į Seimą – kol kas neaišku.
Labai keistai atrodo kai kurių visuomenės veikėjų sambūris protestuoti ir rengti mitingus dėl teisinės Lietuvos. Reikalaujama Vidaus reikalus ministro galvos, atstatyti į pareigas FNTT vadovus, pasmerkti LR Prezidentės veiksmus šioje istorijoje. Įvyko du protesto mitingai ir liko neaišku, ko jais siekta. Jei šių mitingų organizatoriai būtų paruošę visuomenės reikalavimus ne tik FNTT vadovų reikalais, bet ir visos visuomenės problemų sprendimui, gal tokie protestai ir turėtų prasmę.
Mitingų organizatoriai nesikreipė į kitas visuomenės organizacijas, tarp jų ir į profesines sąjungas. Dar daugiau, kai kurie Nepriklausomo demokratinio judėjimo lyderiai mano, kad profesinės sąjungos yra jų priešai.
Noriu pasakyti, kad visuomenėje yra nuomonių jovalas. Apsiskelbusieji visuomeninio judėjimo lyderiais, surengę dvi akcijas – patyrė fiasko. Nesulaukę visuomenės pritarimo, atribojo nuo savęs dirbančius žmones, profesines sąjungas.
Įtariu, kad šio pseudo judėjimo vadai taiko į valdžią, šliedamiesi prie dabartinių į Seimą pasiryžusių patekti partijų. Nemanau, kad visuomenė balsuos už tokius pseudo atstovus. O kas jie tokie mes visuomenei paskelbsime.
Taigi, pilietinė visuomenė – mistika ar realybė? Mano manymu – mistika. Bent jau šiuo metu. Jei turime fiksuotas valstybės valdymo struktūras (ar jos veikia normaliai ir efektyviai, gali vertinti Lietuvos žmonės), pilietinė visuomenė yra amorfinė: keliasdešimt tūkstančių nevyriausybinių organizacijų (be aiškios narystės ir struktūrų), nebendraujančių tarpusavyje ir nesolidarių. Be abejo, yra išimčių – profesinių sąjungų narystė ir struktūros – aiškios, pasiekusios bendro darbo koordinavimo ir įstatymiškai dalyvaujančios socialiniame dialoge ir valstybės valdyme. Kita pakankamai struktūrizuota pilietinės visuomenės dalis – politinės partijos, dalyvaujančios valdžioje ar jos siekiančios. Jos turi savo veiklos programas ir regionų bei kitas struktūras. Trečioji visuomenės grupė verslininkai – susibūrę į asociacijas, konfederacijas ir dalyvaujantys socialiniame dialoge.
Negalėčiau kategoriškai teigti, jog dialogo situacija visuomenėje beviltiška. Socialinis dialogas vyksta, tačiau pilietinio dialogo – nėra. Kas turi atstovauti visuomenei pilietiniame dialoge? Be abejo, profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos, o kas atstovaus kelioms dešimtims tūkstančių nevyriausybinių organizacijų – neaišku.
Profesorius R. Lazutka, atlikęs tyrimą šiuo klausimu, siūlo keliasdešimties narių Nacionalinę ekonominę ir socialinę tarybą (ES pilietinio dialogo modelis). Gal tai būtų realu ir teisinga, jei visos dialogo šalys susitarimu sugebėtų deleguoti savo atstovus į tokią tarybą. Tačiau yra viena rimta problema. Tokios tarybos įkūrimą turi nustatyti LR įstatymas, numatantis jos sudėtį, veiklos finansavimą, patalpas ir visas kitas išlaidas. Priėmus tokį įstatymą, reikėtų likviduoti LR trišalę tarybą, keisti LR Darbo kodeksą.
Negalime tiesios sugriauti to, ką 20 metų kūrėme ir vėl kurti naują sistemą. Per šiuos metus, keičiantis aplinkybėms, LR trišalė taryba išplėtė savo veiklos sferą, įkūrė struktūras (komitetus ir komisijas), nagrinėjančias ir teikiančias siūlymus visais visuomenei rūpimais klausimais. Taigi, visuomenės konsolidavimo ir įtakos į šalies gyvenimą galimybės – realios. Trūksta esminio dalyko – veiklos ir santykių solidarumo su kitais visuomenės atstovais.
Mano manymu, jei visų visuomeninių organizacijų atstovai susirinktų ir sutartų ko nori, gali užgimti Lietuvos pilietinė visuomenė. Tačiau ar rasime visiems aktualų tikslą, kaip radome Sąjūdžio laikais. Kad rastume tokį tikslą ir žinotume ką daryti – reikia nuolatinio darbo. Tada ir bus gautas atsakymas, pilietinė visuomenė – mistika ar realybė.
LPSK pirmininko pavaduotojas
Algirdas Kvedaravičius