Tačiau Rūtos Vainienės straipsnis apie ypatingai skausmingą visuomenei problemą – skurdą jau prasideda ironija, kuri skirta įtvirtinti savo pačios teiginį, jog Lietuvoje pakankamai rūpinamasi kova su skurdu, bet kažkokie nesusivokiantys asmenys nepagrįstai tvirtina, „neva per mažai dėmesio tam skiria ekonomistai (vos vienas kitas), politikai, valdžios atstovai. Neva jei skirtume daugiau dėmesio skurdui, jo priežastims ir, pavyzdžiui, įsteigtume Skurdo ministeriją, skurdo Lietuvoje būtų mažiau. Įsivedus žodį „skurdas“ į „Google“ paieškos sistemą, pažyra nuorodos į puslapius apie skurdo mažinimo ir socialinės pagalbos veiksmus, atskirties mažinimo programas ir skurdo matavimo rodiklius.“ R.V.).
Ne neva, gerb. Rūta, o iš tikro. Taip, publikacijų šia tema yra. Tačiau ar galima teigti, jog kovai su skurdu pakankamą dėmesį skiria Lietuvos vadovai, svarbiausi valstybės politiką formuojantys asmenys. Tame pačiame jūsų paminėtame „Google“ surenki žodžius prezidentė, premjeras, Seimo pirmininkė, skurdas Lietuvoje. Na ir ką gi gauname? O juk beveik nieko. Nieko konstruktyvaus skurdo mažinimo aspektu negausite ir įsivedę žodžius „R. Vainienė skurdas“. Nebent „pasiūlymu“ skurdo mažinimui būtų galima laikyti reiškiamas mintis, jog reikia nedidinti (ar netgi mažinti) arba net visiškai atsisakyti Minimalios mėnesinės algos (MMA). Arba leisti darbdaviams kada tik nori atleisti darbuotojus (nepatikusius, neįtikusius, profsąjunginio judėjimo aktyvistus).
Tai kurgi tos pažirusios nuorodos apie konkrečias politikas, kurios leistų jums teigti, kad politikai ir valdžios atstovai, LLRI specialistai šios problemos sprendimui skiria tinkamą dėmesį. Ir atsakant ironija į ironiją galima būtų paklausti, kam Lietuvoje kurti Skurdo ministeriją, jei Lietuvoje yra skurdo plėtros institutas (LLRI), kurio veiklos efektas yra akivaizdus? Kad taip yra iš tikro, reikia pasižiūrėti, kokia Lietuvoje situacija su skurdu, kaip mes atrodome tarp kitų ES valstybių narių. Ogi prastai, esame tarp šalių, kur skurdas pats didžiausias.
Nors naujausius duomenis 2010 m. palyginus su 2009 m. Lietuvoje skurdo rizikos lygis sumažėjo 0,4 procentinio punkto (2009 m. žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 20,6 proc. Lietuvos gyventojų), vis dėlto Lietuvoje skurde gyvena virš 670 tūkst. asmenų. Labiausiai skurdo paliesta, labiausia pažeidžiama gyventojų grupė yra bedarbiai – kas antras patiriantys skurdo riziką (55,8 proc.). ES didžiausias skurdo arba atskirties pavojus irgi tenka bedarbiams – 58 proc. visų bedarbių, palyginus su 13,5 proc. dirbančiųjų.
Pritariu autorės mintims, kad darbas, darbo politika geriausiai apsaugo nuo skurdo. Nedarbo mažinimas, naujų darbo vietų kūrimas yra pats veiksmingiausias instrumentas kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi – tai iki šiol pabrėžiama daugelyje Europos Komisijos direktyvinių dokumentų. Turimomis žiniomis, Briuselis ruošia naują užimtumo didinimo, naujų darbo vietų skatinimo programą. Tačiau mūsų šalies prezidentė, antrus metus iš eilės susitikdama su Vyriausybe ir, aptardama ateinančių metų veiklos prioritetus, užimtumo didinimą, naujų darbo vietų kūrimo klausimus tiesiog pamiršta. Taigi, reikia guostis mintimi, jog iš Briuselio atlekiančios naujos nuorodos dėl užimtumo didinimo, naujų darbo vietų kūrimo sujudins ir Lietuvos aukščiausius vadovus.
R. Vainienei (pažvelgus į jos nuolat teikiamas rekomendacijas) atrodo dar kitaip: reikia kurti darbo vietas, tačiau nesuteikiant darbuotojams beveik jokių teisių, turint vieną teisę – būti bet kada darbdavio noru būti atleistam (tai vadina darbo rinkos liberalizavimu), nenustatant MMA, kuri iš esmės turėtų ginti tuos mažai uždirbančius nuo galimybės patekti į skurdą.
O juk Lietuvoje MMA yra faktiškai mažiausia visoje ES (mažesnė tik Bulgarijoje ir Rumunijoje). Dar labai svarbu yra tai, kad tarp visų ES valstybių narių už MMA Lietuvoje dirba didžiausias darbo sutartis turinčiųjų dirbančiųjų procentas – praktiškai kas trečias. Grynai teorinio R.Vainienės teiginio, jog MMA didinimas padidins bedarbių gretas, Europos praktika nepatvirtina. Tiek Latvijoje, tiek Estijoje MMA yra didesni, tačiau nedarbas mažesnis. Ir dar viena mįslė – Liuksemburge yra rekordiškai didelė MMA ir mažiausias ES nedarbas. Susimąstykime.
Visiškai neaišku, kaip nors ir dirbdami bet gaudami rekordiškai mažus atlygius Lietuvos žmonės gali pagerinti savo ekonominę padėti. Juk pajamų skurdas yra viena iš pagrindinių skurdo, socialinės atskirties priežasčių. Sukūrus daugiau darbo vietų, padidinus (jokiu būdu ne panaikinus ar sumažinus) MMA, skurdas Lietuvoje galėtų tapti gerokai mažesniu (tiesa, dar daug kas priklauso nuo kainų). Naikinti MMA, jos iš viso neturėti galima šalyse, kur stiprios profesinės sąjungos, gerai išvystytas socialinis dialogas. O juk Lietuvoje kolektyvinių sutarčių sudaroma nepalyginamai mažiau, negu bet kurioje ES valstybėje narėje. MMA mažinimo pasekmės būtų akivaizdžios- daugeliui dirbančiųjų atlygiai greitai dar sumažėtų, skurdo lygis padidėtų.
Lietuvoje pajamų pasiskirstymo netolygumas (santykis vidutinio 20 proc. aukščiausias pajamas gaunančių asmenų darbo užmokesčio su vidutiniu užmokesčiu 20 proc mažiausias pajamas gaunančių gyventojų (arba santykis S80/S20) pastarųjų metų bėgyje pastoviai augo ir tapo didžiausiu ES (7,3 karto). Kokia gi ta pajamų nelygybė kitose valstybėse?
Taigi, cituoju gerb. R.Vainienę – „įžvalgą, kad vis dėlto padėtis nėra tokia, kaip ją linkstama pateikti, davė vienas mokslininkas iš JAV …Tomas Palmeris. Į klausimą, kokios yra skurdo priežastys, jis atsakė kitu klausimu, verčiančiu kitu rakursu permąstyti susiformavusį požiūrį į skurdą. Jis paklausė, o kodėl mes turime kalbėti apie skurdo, o ne apie gerovės priežastis? …Būtent todėl į gerovės kūrimą ir reikia sutelkti dėmesį tiems, kurie nori panaikinti skurdą“. Gražus, netgi romantiškas minčių supainiojimas, jei klausimas neliestų pačios skausmingos didelei daliai žmonių problemos – skurdo. Juk skurdas – (gerovės nebuvimas) tai neturėjimas galimybių pagerinti savo (ir savo vaikų) gerovės, ko gero didžiausia 21-ojo amžiaus gėda. Asmens iniciatyva kurti gerovę yra labai svarbi, bet ne visuomet lemiama. Svarbiausia, jog tai šiuo laikmečiu ne tiek priklauso nuo gamybos, kiek nuo paskirstymo (ir perskirstymo) santykių. O kaip ten su pajamų pasiskirstymu, jo tendencijomis autorės cituojamoje JAV?
Taip, bendrojo vidinio produkto (BVP) kūrime JAV yra neginčijama pasaulio lyderė. Bet ar didelės BVP kūrimas reiškia ir gerovės visiems kūrimą? Pasirodo kad JAV per pastaruosius 30 metų vyko pastovus pajamų skirtumo augimas. JAV Kongreso biudžeto komiteto duomenimis, 1979-2007 m., JAV vyko ypač žymus pajamų persiskirstymas turtingųjų amerikiečių naudai. Per paminėtą laikotarpį, mažiausia pagal gaunamas pajamas gyventojų kvintilė (20 proc.) galėjo džiaugtis vos 20 proc. pajamų augimu, tuo tarpu 60 proc. amerikiečių iš vidutinės pajamų grupės uždarbiai išaugo 40 proc., 20 proc. turtingiausių galėjo pasigirti labai solidžiu 65 proc. pajamų augimu. Ir 1 proc. turtingiausių gyventojų pajamos išaugo 275 proc.
Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas yra įvertinęs, kad 400 turtingiausių amerikiečių yra sukaupę daugiau turto nei 50 proc. visų mažiausiai uždirbančių šalies piliečių (apie 160 mln. žmonių). Kito JAV mokslininko Josho Bivenso nuomone, tai lėmė 30 metų vykdyta konservatyvi ekonominė politika, susilpninusi profsąjungas ir neleidusi augti minimaliam atlyginimui. Didelis trūkumas, pasak eksperto, buvo tai, kad finansų rinka buvo vis mažiau ir mažiau reguliuojama. „Finansų sektorius užgrobinėjo vis didesnę ir didesnę mūsų ekonomikos dalį“, – tvirtino J. Bivensas.
Pastaraisiais metais, drastiškai augant kainoms, darbuotojų uždarbiai realiai mažėjo. Ir nors JAV kuria labai didelį bendrąjį produktą, jo pasiskirstymas tarp jį kuriančių asmenų yra labai nevienodas ir esantis kontrastas, praraja tarp atskirų socialinių grupių turi pastovią tendenciją didėti. Panaši tendencija pastebima ir kitose šalyse, tiek besivystančiose, tiek išsivysčiusiose, ypač kuriose dominuoja liberalioji ideologija, kurios labiau įtrauktos į pasaulinius globalizacijos procesus. Juk neveltui popiežius Benediktas XVI 2011 gegužės mėn. 14 d. per susitikimą Vatikane su misionierių organizacijoms vadovaujančios Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos delegatais pareiškė, kad ir šiandien globalizacija kuria „naujas vergijos formas“, didindama skurdą ir priespaudą.
Pastaraisiais dešimtmečiais Jungtinės Tautos ir Europos Sąjunga ėmėsi kolektyvinių veiksmų, kurie padėtų mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Atsižvelgiant į tai, kad ūkio raida net ir augimo laikotarpiais nemažai žmonių palieka nuošalyje, nesuteikiama jiems pakankamai darbo vietų, kad ne visi pajėgia greitai persikvalifikuoti, didelė dalis žmonių patenka į skurdą o valstybė nesugeba sukurti svertų kaip jiems padėti, 1995 m. Jungtinių Tautų viršūnių susitikime Kopenhagoje 116 pasaulio valstybių vadovų pasirašė Kopenhagos socialinės raidos deklaraciją. Šio susitikimo leitmotyvu buvo mintis, kad socialinis vystymasis turi būti aukščiausiu valstybių prioritetu. Pasirašiusios šią Deklaraciją šalys įsipareigojo užtikrinti, kad nacionaliniai biudžetai ir valstybės politika būtų skirti tenkinti pagrindinius žmonių poreikius, mažinti nelygybę, o skurdo mažinimą įsipareigojo laikyti strateginiu siekiu. Valstybių vadovai įsipareigojo siekti, kad būtų sumažinta nelygybė, padidintos galimybės, išteklių ir pajamų pasiekiamumas, panaikinti politiniai, teisiniai, ekonominiai ir socialiniai veiksniai bei ribojimai, kurie sukelia ir palaiko nelygybę.
Tiesa, specialioje JT sesijoje (Ženevoje, 2000), minint penktąsias Pasaulio vadovų 1995 m. susitikimą Kopenhagoje socialinės plėtros klausimais buvo pažymėta, kad nors sparti technologijų pažanga ir globalizacija suteikia žmonijai precedento neturinčias galimybes ir naudą, vis daugiau žmonių įvairiose šalyse ir regionuose globalizacijos proceso išdavoje lieka socialinėje atskirtyje. Tos pačios tendencijos išlieka ir šiandien.
Lietuvoje kovai su skurdu ir socialine atskirtimi nėra skiriamas pakankamas sisteminis dėmesys. Paskutinis, labai svarus pavyzdys – ES organizuoti kovos su skurdu metai (2010) Lietuvoje praėjo praktiškai nesusilaukę didesnio (beveik jokio) Vyriausybės ar Seimo dėmesio. Todėl stabdant Lietuvos žmonių skurdinimo politiką neatidėliotinos iniciatyvos reikia imtis patiems gyventojams per juos atstovaujančias profesines sąjungas, nevyriausybines organizacijas. Turėtų aktyviai įsijungti ir savivaldybės bei bendruomenės, kiti suinteresuotieji. Turėtų, bet tam reikėtų tiek įstatymus leidžiančios, tiek vykdomosios valdžios dėmesio. O jis labai jau simbolinis.
Todėl Lietuvoje gyventojų skurdinimas vykdomas ir toliau, priimant iš esmės kapitalui naudingus įstatymus, neatsižvelgiant į jų poveikį nelygybės didinimui, ir toliau taikant ypač socialiai neteisingą mokesčių sistemą, kai mokestinis krūvis darbui yra žymiai sunkesnis negu kapitalui (lyginant su ES vidurkiais. O kur dar pasiūlymai nedidinti (mažinti, visai atsisakyti) MMA, privatizuoti visą socialinę apsaugą paliekant žmonėms skurdžias išmokas. Juk prioritetinė Vyriausybės, jos vykdomos socialinės politikos priedermė yra pasirūpinti silpnesniais valstybės gyventojais ir ypač esančiais giliame skurde, patekusiais į socialinę atskirtį. Galima drąsiai teigti, kad dabar šie žmonės yra beveik visiškai pamiršti – tai rodo nelygybę nusakančių rodiklių augimas.
Pastaruoju metu vis dažniau girdisi valdžios pareiškimai apie Lietuvos ekonomikos atsigavimą. Tačiau Lietuvos gyventojai to ekonomikos atsigavimo rezultatų nelabai jaučia. Naudodamiesi situacija, kad darbo jėgos pasiūla išlieka labai didelė, darbdaviai pretendentams užimti laisvas darbo vietas dažnai pasiūlo ypač mažus atlyginimus. O juk jei darbuotojas (kartais ir aukštai kvalifikuotas, turintis didelę darbo patirtį) su pasiūlymu nesutinka, jis yra braukiamas iš darbo biržos sąrašų.
Registruotų bedarbių skaičius per 2011 metus sumažėjo 84 tūkst., bet toli gražu ne visi jie įsijungė į oficialiąją darbo rinką, netapo socialinio draudimo sistemos dalyviais. Priversti dirbti šešėlinėje darbo rinkoje, darbuotojai visiškai netenka socialinių garantijų, kurios yra tradicinės bet kurioje iš ES valstybių narių. Pagrindinai dėl didelio nedarbo, dėl mažėjančio darbo užmokesčio pastaraisiais metais šalyje drastiškai augo socialinės pašalpos gavėjų skaičius. Kita vertus, didesniam skaičiui darbuotojų nemokant socialinių įmokų, bendra šalies socialinės apsaugos sistema tampa vis labiau pažeidžiama.
Tai toks labai bendras kovos su skurdu kontekstas. Manau, jog mano oponuojamo straipsnio autorei tiesiog pacitavus vieną įžvalgą ir pakeitus kovos su skurdu sąvoką gerovės kūrimo sampratą, bendram kovos su skurdu fronte nesikeičia absoliučiai niekas. Skurdas ir socialinė atskirtis yra daugiafaktorinis fenomenas ir viena įžvalga čia neatsipirksi. Reikia žiūrėti žymiai plačiau. Tai iš tikro labai aktuali problema, kuriai reikia skirti daug didesnį dėmesį ne tik aukščiausio rango politikams, bet ir spaudai, Bažnyčiai, profsąjungoms, vietinei savivaldai, bendruomenėms, patiems skurstantiesiems ir t.t. Laikas kalbas apie skurdo mažinimą pagrįsti siūlant realiai skurdą mažinančias politikos priemones.
Ir jau tikrai jokio progreso šiuo klausimu Lietuvoje nepasieksime, jei valdantiesiems įtakingi ekspertai ir toliau siūlys diegti skurdą didinančias politikas.
Vytas Žiūkas
socialinių mokslų daktaras
www.DELFI.lt
