Tačiau kiek žmonių pasidomėjo, kokie duomenys buvo vertinami? Pasirodo, ES šalys buvo reitinguotos pagal mokestinių pajamų santykį su bendruoju vidaus produktu (BVP). O juk skirtumas tarp mokesčių surinkimo ir mokesčių dydžio yra didžiulis! Jei mokesčių surinkimas mažas, tai tokia ir turėtų būti formuluojama išvada: „Lietuvoje mokesčių surinkimas – vienas mažiausių ES“. Tuo tarpu mažas mokesčių surinkimas ir maži mokesčiai nėra tapatūs dalykai: juk mažas mokesčių surinkimas gali būti aukštų mokesčių pasekmė – gyventojams vengiant aukštų mokesčių, auga šešėlinė ekonomika ir bendrai surenkama gerokai mažiau.
Kad mokesčių dydžiai Lietuvoje nėra maži, nurodo „PricewaterhouseCoopers“ ir Pasaulio banko parengta mokesčių mokėjimo tyrimo ataskaita „Paying Taxes 2012“. Pagal mokesčių naštą ir mokesčių mokėjimo paprastumą, Lietuva šįmet nukrito iš 44-os į 57-ą vietą (iš viso nagrinėtos 183 šalys). Jeigu Lietuva santykinai geriau įvertinta mokesčių mokėjimo dažnumo ir mokesčių deklaravimui reikiamo laiko kategorijose (atitinkamai 40-a ir 61-a vietos), tai žemyn mus tempia kaip tik mokesčių dydis, pagal kurį užimame 115-ą vietą pasaulyje.
Šioje kategorijoje mus lenkia net tokios tradiciškai „aukštų mokesčių šalimis“ vadinamos šalys kaip Danija (33-a vieta) ir Suomija (92-a vieta). Ekspertų skaičiavimu, Lietuvoje bendras vidutinei įmonei tenkantis apmokestinimas sudaro 43,9 proc. pelno, tuo tarpu Suomijoje apmokestinimas sudaro 38,7 proc., o Danijoje – tik 27,5 proc.
Mažų mokesčių iliuziją kurti padeda ne tik sąvokų painumas, bet ir tai, kaip mokesčių mokėjimo sistema nuo žmonių maskuoja tikrąsias jų sumokamų mokesčių apimtis. Žmonės mokesčiais laiko mokėjimus už komunalines paslaugas, o tikrų mokesčių beveik nepažįsta, nes su jais tiesiogiai nesusiduria. Kas būtų, jei ši dūmų uždanga nukristų? Štai keli neekonominiai modeliai.
Miniatiūra Nr. 1: situacija degalinėje. Į sodybą važiuojanti Žukauskų šeima užsuka įsipilt benzino. Kas gi čia? Kainos kaip Baltarusijoj – 2,22 lito! Iš to džiaugsmo prisipila pilną baką – 50 litrų, bet sąskaitoje galutinė suma ne 111 litų, o visi 225 litai. Pasirodo, 75 litų akcizo ir 39 pridėtinės vertės mokesčio (PVM) į kainą nebuvo įskaičiuoti, o tikroji litro benzino kaina – 4,5 lito.
Miniatiūra Nr. 2: situacija prekybos centre. Aktyvus profsąjungų dalyvis, nuolat reikalaujantis, kad valdžia mažintų maisto kainas, po sunkios derybų dienos ateina į parduotuvę. Duona, pienas, sviestas, na, dar šis bei tas, bendra suma – 50 litų. Tačiau kasoje reikalaujama sumokėti jau 60,5 lito, tik kasininkė čia niekuo dėta – 10,5 lito sudaro PVM (tiesa, prekės būtų dar pigesnės, jei įvertintume ir kitus įmonių mokamus mokesčius, pavyzdžiui, pelno, nekilnojamojo turto ir kt.). Kitą dieną šis žmogus valdžiai nurodo konkrečią priemonę maisto kainoms mažinti: mažinti PVM. (Kaip tik tokia sistema veikia JAV, kur prekių kainos nurodomos be vartojimo mokesčio ir žmonės kur kas geriau geba įvertinti mokesčių naštą ir priešintis jos didinimui).
Miniatiūra Nr. 3: situacija darbovietėje. Jau kelis metus Inga vis skundžiasi, kad darbdavys jos nevertina, nes moka tik kiek daugiau nei vidutinę algą – 2 000 litų į rankas. Ir štai vieną dieną darbovietėje – netikėtas Ingos klyksmas: į jos sąskaitą pervesta nebe 2 000, o 3 422 litai algos! Iš dangaus užvirtusią laimę aptemdo pranešimas, kad nuo šiol mokesčius į biudžetą visiems darbuotojams teks pervesti patiems. Sumokėjusi 1 422 litus GPM, „Sodros“ ir PSD įmokų, Inga ima skųstis nebe darbdaviu, o valdžios užkrautais mokesčiais.
Išvada paprasta: žmonės labai jaučia aukštų mokesčių pasekmes (aukštas maisto kainas, brangų benziną, per žemą atlyginimą ir t.t.), bet nesuvokia, kad dėl to kalti ir aukšti mokesčiai. Gyvename apgauti mažų mokesčių iliuzijos, kurią sukūrę politikai visas kritikos strėles nukreipia į kitus – darbdavius, degalines, prekybos centrus ir t. t., bet tik ne į save. Jei jau politikai neketina išsklaidyti šios iliuzijos, patys privalome ugdytis savimonę.
Kaetana Leontjeva, LLRI ekspertė,
Lietuvos laisvosios rinkos institutas
