Įspūdingoje parodoje netrūko galimybių susipažinti su naujausiomis informacinėmis technologijomis, taikomais inovatyviais mokymo ir mokymosi metodais, skaitmeniniais vadovėliais ir kitomis šiuolaikinėmis ugdymo priemonėmis, dalyvauti įvairiuose renginiuose, susitikimuose su Lietuvos ir užsienio ekspertais. Tačiau netrūko ir apgailestavimų, kad šios priemonės mokykloms – nepasiekiamos.
Parodos atidarymo metu optimistiškai nuteikė Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba, kurioje akcentuota mokytojo kompetencijos svarba, pabrėžta, kad be mokytojo net ir naujausios technologijos gali būti bevertės. Prezidentė pasidžiaugė paroda, mokymosi priemonėmis, neatsiliekančiomis nuo pažangiausių pasaulio šalių. Prezidentė kvietė mylėti ir gerbti mokytoją, kuris ne tik perteikia žinias, bet, svarbiausia, moko mokytis.
Tuo tarpu Ugdymo plėtotės centro direktoriaus Giedriaus Vaidelio pasisakymas kiek nustebino. Kolega sveikinimo kalboje pripažino, kad jam teko ne kartą palikti mokyklą ir vėl į ją grįžti. „Kiekvieną kartą išeidamas pasakydavau, kad pavargau nuo užgesusių mokytojų akių ir išeinu kažkur kitur truputį atsikvepti”, – kalbėjo Ugdymo plėtotės centro direktorius. (Ugdymo plėtotės centro paskirtis – teikti pagalbą mokyklai, mokiniui, mokytojui. Minėtoje įstaigoje dirba 114 darbuotojų). Nejaugi G. Vaidelis, vadovaujantis šiai įstaigai jau keletą metų, atėjo į ją atsikvėpti?
Garbių svečių, kolegų išsakyti žodžiai sugražino mintimis prie „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos metmenys” projekto, sukėlusio pedagogų bendruomenėje negatyvias reakcijas. Koncepcija perpildyta nepasitikėjimu pedagogu ir jo kvalifikacija, priverstinėmis kvalifikacijos tobulinimo (kuri būtų vertinimas taškais) nuorodomis, reguliavimo priemonėmis, ribomis, bausmėmis ir kt. (nepaliekant pedagogui jokios galimybės savarankiškai ir objektyviai įsivertinti savo profesionalumo lygį ir nuspręsti kokias kompetencijas tobulinti). Koncepcijoje nerasime nė vieno žodžio apie mokytojo vertinimą ugdymo procese.
Koncepcijoje, kurios kūrimo darbo grupėje dirbo ir G. Vaidelis, Ugdymo plėtotės centrui pasiūlytos naujos funkcijos – nacionalinio kvalifikacijos tobulinimo priemonių koordinavimo ir teikėjų pripažinimo. Kas tai? Seniai užmiršta centralizacija? Ar vėl grįšime į praeitį? (1992 m. pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistemos institucinė struktūra pakito, kai Švietimo ir mokslo ministerija įvykdė pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistemos decentralizaciją. Prie savivaldybių įsikūrė mokytojų Švietimo centrai. Šiandien jų yra 57, jiems akredituoti per pastaruosius du metus buvo išleistos nemenkos ES fondų lėšos. Minėti Centrai parengė ir patvirtino kalnus dokumentų, kad įrodytų savo kompetenciją ir reikalingumą).
Koncepcijoje gi, kvalifikacijos tobulinimo paslaugų teikėjais pirmoje vietoje numatytos aukštosios mokyklos, antroje – kiti juridiniai ( VO, VŠĮ, AB, UAB ) ir fiziniai asmenys (dirbantys pagal patentą , registravę individualią veiklą ) ir tik trečioje vietoje – savivaldybių švietimo centrai!
Abejotina ir kitos Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos metmenų projekte siūlomos naujovės nauda – mokyklose įvesti pareigybes ( profesinio tobulinimosi konsultantus), kurie rengs pokalbius su kiekvienu mokytoju, padės sudaryti kvalifikacijos tobulinimo planą, nurodys kvalifikacijos kėlimo kelius ir tiekėjus, ir kt. Neabejojame ir galime drąsiai spėti, kad tas svarbusis vertintojas bus įdarbintas lojalumo principu. Koncepcijoje taip pat nurodoma, kad pedagogas gali savarankiškai numatyti ir pasirinkti tiekėjus, tačiau tokiu atveju už kvalifikacijos tobulinimo paslaugas apsimokėtų pats pedagogas.
Mokyklose yra neatidėliotinai spręstinų problemų: jaučiamas atotrūkis tarp tėvų ir vaikų, tėvams išvykus uždarbiauti į užsienį vaikai paliekami seneliams, stokojama motyvacijos mokytis, patiriamos patyčios iš bendraamžių ir kt.
Ar gerai suprantame ir įvertiname kokia atsakomybė tenka mokytojui? Turime galvoti kaip padidinti valandų skaičių auklėtojui (šiandien kai kurie klasės auklėtojai turi tik po 2 valandas iš galimų 5 valandų), mokyklose reikalingi psichologai, socialiniai darbuotojai, mokytojų pagalbininkai ir kt. Koncepcijos kūrėjams svarbiau įvesti papildomas pareigybes kvalifikacijai mokyklose koordinuoti ir kontroliuoti!
Kodėl Koncepcijoje skiriamas toks ,,didelis” dėmesys pedagogų kompetencijai? Juk mokyklose dirba mokslo daktarai, magistrai, mokytojai ekspertai, metodininkai, specialistai savarankiškai tęsiantys studijas daktorantūroje, magistrantūroje ir kt. Jauni mokytojai ateinantys dirbti į mokyklą dažniausiai yra įgiję Edukacijos universitete magistro kvalifikacinį laipsnį. Tačiau įsigilinus į Koncepcijos projektą galima pastebėti, kad didžiausias pavojus dėl kvalifikacijos kils mokytojams, dirbantiems pirmus metus . „Pirmaisiais pedagoginio darbo metais mokinių atostogų laiku rengtinos nacionalinės vieno mėnesio bendros trukmės kvalifikacijos tobulinimo stovyklos asmenims, pradėjusiems pedagoginį darbą. Įvertinus darbo ir stovyklų rezultatus asmeniui būtų rekomenduojama arba nerekomenduojama tęsti pedagoginę veiklą”. Kas tai? Diplomo anuliavimas, aukštosios mokyklos pažeminimas, nenoras priimti jaunų mokytojų į mokyklą? Kaip suprasti šias nuostatas? Kuris jaunas mokytojas sutiks savo noru išgyventi tokį košmarą? O gal pasirinks budėtojo, sargo arba uždarbiavimo užsienyje galimybę ?!
Galima būtų juoktis, jei nebūtų graudu. Ir baisu. Ant Koncepcijos projekto uždėta žyma, leidžianti suprasti, kad šį dokumentą Švietimo ministras patvirtins jau 2012 m.
Šalies mokytojai atsakingai žiūri į savo veiklą, kvalifikacijos tobulinimą, dalyvauja tarptautiniuose bei šalies projektuose, programose, kuria vadovėlius. Kiekvieną vakarą mokytojas ruošiasi rytdienos pamokoms, rengia naujas metodikas. Prieš įnoringą mokinį mokytojas tikrai neatsistoja užgesusiomis akimis, kaip teigia švietimo valdininkas G.Vaidelis.
Mokytojo profesija skiriasi nuo kitų profesijų. Mokytojas pats yra savo darbo įrankis. Tam, kad mokytojas optimaliai nauduotų save kaip savo darbo įrankį, jis turi gerai pažinti save, gebėti įvertinti savo silpnąsias ir stipriąsias puses, save tobulinti ir ugdyti. Ir, būtent, todėl labai svarbus yra mokytojų požiūris į savo profesinės kvalifikacijos tobulinimą, savo profesinės veiklos įsivertinimą.
Gerai prisimenu Molėtų rajono lietuvių kalbos mokytoją ekspertą Valentiną Stundį, garsėjusį savo idėjomis, inovacijomis ugdymo procese. Prisimenu, kad netgi tada, kai jis dirbo savivaldybės meru, kviesdavau į respublikinius seminarus pasidalinti gebėjimais diegiant naujoves moksleivių ugdyme. Mokytoją Valentiną Stundį mylėjo moksleiviai, jų tėvai, jis buvo žinomas. Tikiu, kad mokytojas ekspertas Valentinas Stundys gerai žino, ar reikalinga pedagogams priverstinė kvalifikacijos tobulinimo sistema. Taip pat tikiu ir viliuosi, kad Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys neleis žeminti pedagogo profesijos visuomenės akivaizdoje.
Stanislava Cvirkienė, Švietimo vadybos magistrė
www.svietimoprofsajunga.lt
