LPSK prieštarauja pateiktam Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 ir 141 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui.
Išeitinės išmokos tikslas nėra vien pragyvenimo lėšų užtikrinimas, kol darbuotojas neras kito darbo. Tai ir tam tikras atlygis darbuotojui už ilgametį darbą įmonėje, atitinkamą indėlį į įmonės veiklą, lojalumą ir patį darbo sutarties nutraukimo ne dėl darbuotojo kaltės faktą. Ilgą laiką vienoje įmonėje dirbęs darbuotojas įgyja teisėtą lūkestį į savo indėliui į įmonės veiklą (stažą) proporcingą kompensaciją, jei darbo santykiai pasibaigtų dėl ne nuo paties darbuotojo priklausančių aplinkybių. Šis atlygis negali būti priklausomas nuo tolesnio darbuotojo elgesio pasibaigus jo darbo sutarčiai. Priešingas aiškinimas paneigtų ne tik išeitinės išmokos diferenciaciją pagal nepertraukiamą darbo stažą – vargu ar nuo nepertraukiamo darbo stažo tiesiogiai priklauso laikas, kurio reikia susirasti naują darbą – bet ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas galimumą – juk atostogų tikslas ilsėtis, o ne dirbti kitoje įmonėje.
Priėmus siūlomą projektą būtų pažeista Europos socialinės chartijos (pataisytos) 24 straipsnio nuostata „darbuotojai, kurių darbo sutartis buvo nutraukta be svarbios priežasties, turi teisę į atitinkamą kompensaciją arba kitus tinkamus atlyginimo būdus“.
Priėmus siūlomą įstatymo projektą absoliuti dauguma pedagogų, sveikatos priežiūros specialistų prarastų teisę į išeitines išmokas, nes beveik visos šio sektoriaus įstaigos – valstybės ir savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos. Taigi, pavyzdžiui, gydytojui praradus darbą vienoje įstaigoje ir savo jėgomis susiradus naują darbą kitoje įstaigoje, jis prarastų išeitinę išmoką, tokia teisinė situacija vienareikšmiškai reikštų jo teisėtų lūkesčių pažeidimą.
Projekte išdėstytas siūlomas teisinis reguliavimas neatitinka ir aiškinamajame rašte jam keliamų tikslų. Rašte nurodoma, kad projekto tikslas (parengimo priežastis) – išspręsti darbdavio darbo prievolių perdavimo klausimus, kai likviduojant ar reorganizuojant įmones, įstaigas ir organizacijas darbuotojai perkeliami iš vienos įmonės įstaigos ar organizacijos į kitą, t.y., kad perkeliant darbuotojus, jiems nereikėtų išmokėti išeitinių išmokų. Tokių tikslų galima pasiekti paprasčiausiai įrašant, kad išeitinė išmoka nemokama, kai darbuotojai, jų sutikimu bei darbdavių susitarimu ar valstybės institucijų sprendimais, perkeliami iš vienos įmonės, įstaigos, organizacijos į kitą. Nors, mūsų nuomone, taip yra ir dabar.
Perkeliant darbuotoją tarp įmonių, jo darbo sutarties pabaigos pagrindas pirmojoje įmonėje bus Darbo kodekso 125 straipsnis – šalių susitarimas –, nes vien ta aplinkybė, kad šiuo atveju susitarimas ne dvišalis, o trišalis, nekeičia fakto, kad tai vis tiek susitarimas. Nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu išeitinė išmoka neprivalo būti mokama.
Pabrėžiame, kad valstybės biudžeto asignavimų taupymas pažeidžiant teisėtus darbuotojų lūkesčius – negalimas ir netoleruotinas. Negalima pažeisti visų darbuotojų teisėtų lūkesčių vien dėl to, kad atskiri darbuotojai ir valstybės įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai piktnaudžiavo savo teisėmis ar paprasčiausiai elgėsi neteisėtai (tai ir paskatino nagrinėjamo projekto atsiradimą). Todėl prašome nepritarti siūlomam Darbo kodekso pakeitimo įstatymo projektui.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija
