– Mūsų pokalbį siūlau pradėti nuo trijų pavyzdžių.
Pirmas: mergina Vilniuje eina darbintis į barmenės ieškančią ketvirtos rūšies kavinę stoties rajone. Ten jos laukia trys akivaizdžiai įkaušę darbdaviai. Išklausinėja, ką kandidatė moka daryti, kokiomis kalbomis kalba, koks stažas, išsilavinimas, ir galiausiai paliepia visiems padaryti kavos. Žinoma, lengvai šokiruota kandidatė su išklerusiu aparatu nesusidoroja, apsitaško ir viskas baigiasi blogai. Anglijoje jai sekėsi daug geriau.
Antras pavyzdys: ką tik atvykusi į Londoną lietuvė užeina į barą, ant kurio durų skelbiama, kad reikia barmenės. Už personalą atsakingas vyrukas iškart nustato, kad kandidatė angliškai kalba. O tuos privalomus mokėti paruošti 250 kokteilių receptų išmoksianti dirbdama, padės kolegos. Dar paprašo parodyti, ar rankos prižiūrėtos, perspėja, kad arbatpinigius visi suneša į bendrą katilą ir dalijasi po lygiai. Kitą dieną mergina jau dirba. Dirba ten pat patenkinta draugiškoje komandoje ir dabar.
Trečias pavyzdys: iš užsienio į Vilnių grįžta viešbučio vadybininke dirbusi mergina, susiranda panašią vietą mūsiškiame viešbutyje ir energingai, kaip buvo įpratusi, kimba į darbą. Po savaitės kolegos ima į ją šnairuoti, ko ji čia taip plėšosi, ir darbo santykiai tampa sunkiai pakenčiami.
Sakykite, iš kur tokie požiūrio į žmones ir jų darbą skirtumai čia ir ten?
– Pirmiausia reikia pasakyti, kad toks požiūris į žmones, toks santykių modelis atsirado tikrai ne vakar ir ne prieš dešimt ar dvidešimt metų.
– Kitaip tariant, tai mūsų mentaliteto reikalai…
– Taip. Ir jei tai pripažįstame, neišvengiamai tenka kreipti žvilgsnį į mūsų istoriją, praeityje ieškoti, kas lėmė tokią mūsų mąstyseną. Kaip mokslininkė, tyrusi Lietuvos šeimų migraciją, galiu sakyti, kad mūsų mentaliteto raida nepasibaigusi. Tai sakau todėl, kad labai aiškiai net ir be tyrimų matyti, jog daugelis iš šalies išvyksta ne vien dėl juodo vargo, bet ir dėl netenkinančios socialinės terpės. Sakyčiau, įsigalėjusios socialinės baudžiavos. Bet kartu tai rodo, kad daug žmonių jau nebenori gyventi priešiškumo kupinoje aplinkoje, kur vieni jaučiasi visagaliai, o kiti – baudžiauninkai. Vadinasi, jų mentalitetas keičiasi.
– Jūs minite baudžiavą. Tai gal galite pritarti nuomonei, kad lietuvius apskritai kamuoja vadinamasis baudžiauninko sindromas, kai mąstoma arba pasąmoningai suvokiama: šimtus metų buvau baudžiauninkas, tai nors dabar atsigriebsiu. Arba atvirkščiai – nieko čia nepakeisi, ne aš sprendžiu, kaip man gyventi. Bjauriausia, kad tokia mąstysena persekioja mus visus. Juk ir mūsų akademikai – beveik visi iš baudžiauninkų, ir didžioji dalis verslininkų. Ne vien prekybos centro kasininkės. Mus visus iki šiol stipriau ar silpniau, bet veikia tas pragaištingas baudžiauninko–kolchozniko kodas…
– Paprastai kalbant, gavus bent kiek galios, o dažniausiai tą galią suteikia buvimas valdžioje net ir menkiausiu valdininkėliu arba tapus net ir smulkiausiu darbdaviu, mes retai tepajėgiame atsispirti tam, kaip jūs sakote, nenugalimam norui atsigriebti. Ir, žinoma, tai vyksta kieno nors kito sąskaita. Ir dar: daugeliui mūsų labai svarbu ne tik užimti kuo aukštesnę vietą visuomenės hierarchijoje, bet ir, jau palypėjus bent laipteliu aukštyn, bet kokiais būdais parodyti savo aukštesnį statusą žemiau esantiems. Taip pat ir juos skriaudžiant. Arba savo statusą „pakelti“ tiesiog skriaudžiant sau lygų. Daugelis mūsų iki šiol savo vertę, savo gyvenimo sėkmę matuoja pagal galimybę vyrauti. Jei tokios galimybės nėra, tai bent kumščiais galima pabandyti… Arba kasmet žūtbūt važiuoti į Palangą nors ir už paskutinius, kad tik nesijaustum prastesnis už kitus.
– Nors ir sandėliuke anapus plento…
– Ar ne taip buvo sovietmečiu? O iš kur būtent toks savo vertės supratimas atėjo – kita kalba. Bet galima numanyti ir be mokslinių tyrimų. Užtenka prisiminti mūsų istoriją. Deja, ir tarpukario Lietuva taip pat nebuvo labai palanki prigyti, o tuo labiau įsigalėti civilizuotai žmogaus vertės sampratai. Deja, ir mūsų dienomis valdžia savo laimėjimus matuoja bet kuo, tik ne dabar gyvenančių piliečių gerovės matu.
– Užtat mūsų valdžią menkai jaudina bene pats mažiausias visoje Europos Sąjungoje minimalus atlyginimas. O jei paklausi kokio viršininko, kodėl taip, kodėl, tarkim, Čekijoje ar Slovėnijoje jis gerokai aukštesnis, nors kainos ir čia, ir ten panašios – susinervina viršininkas.
– Esu gyvenusi Čekijoje ir tikrai galiu pasakyti visai nebūdama jokia ekonomistė – ten kitaip tvarkomasi ir kitaip žmonės gyvena.
– Mūsiškius, aš tuo įsitikinau, ten iškart nustebina faktas, kad dažnas darbdavys ne tik jaučiasi dėkingas savo darbuotojui, bet ir nevengia tą savo dėkingumą parodyti. Taip pat ir geru žodžiu, o tai žmogui juk labai svarbu, kad nesijaustum niekam tikusiu pastumdėliu. Ne tik Čekijoje, bet ir kitose šalyse, kur man teko ilgiau pabūti, Anglijoje, JAV žmonės daug daugiau bendrauja tarpusavyje ir daug mažiau paiso socialinės hierarchijos bendraudami. Ir gatvėje, ir alinėje, ir darbe taip pat.
– Jei aš Vilniuje prekybos centre į kasininkės „gero vakaro” atsakau – „ir jums taip pat”, tai neretai ji sutrinka, nes nėra pratusi, kad ją apskritai kas pastebėtų, tą vargo pelę.
– Yra ko sutrikti… Tuo labiau jei jūs gero vakaro kasininkei linkite tikriausiai ne iš gailesčio, o tiesiog kaip žmogui, kuris taip pat kaip ir visi dirba kitiems reikalingą darbą ir už tai vertas pagarbos. Bet net nebūtinai ir dėl to. Tiesiog kaip žmogus žmogui. Kokioje Italijoje nesunku įsivaizduoti savo dinastija besididžiuojantį ir kaimynų gerbiamą durininką, postą paveldėjusį iš tėvo.
– Lietuvoje yra nemaža entuziastingo jaunimo, nusiteikusio ne dejuoti, o keisti padėtį, pratinti visuomenę ir valdžią prie kitokių tarpusavio santykių. Tačiau daug daugiau yra tokių, kurie numoja ranka ir mauna iš tėvynės ten, kur jau seniai tos permainos įvyko. Juos galima suprasti – valgyti norisi dabar, skolos niekas nenori dvidešimčiai metų atidėti, o permainos per dieną neįvyksta. Geriau pasitraukti…
– Blogiausia, kad rinktis emigraciją Lietuvoje tapo norma. Įsigalėjo išėjimo strategija ir toks žmogaus pasirinkimas laikomas visiškai suprantamu ir pateisinamu.
– Tie žodžiai, pasitraukimas, išėjimas, skamba niūriai ir verčia prisiminti liūdną lietuvių įprotį spręsti problemas pasitraukiant iš gyvenimo. Ar emigracijos negalima laikyti tam tikra savižudybės, socialinės savižudybės forma?
– Gal ir įmanomas toks palyginimas… Tik yra vienas didžiulis skirtumas: pasitraukimas iš įprastos socialinės aplinkos suteikia viltį pradėti gyvenimą iš naujo. Daugeliu atvejų – geresnį gyvenimą. Bet, žinoma, saitų su tėvyne nutraukimas daugeliui vis viena yra skausmingas žingsnis. Bet ir čia pasilikus yra grėsmė nebeištverti. Čia reikia pasakyti, kad abi baigtys gali būti lemtos mūsų silpnos, gerokai iškreiptos tapatybės. Viena vertus, dėl tokio savivokos silpnumo, aš čia nekalbu apie į kampą įvarytuosius, nesunku susikrauti lagaminus, antra vertus, sunku ištverti žeminantį skurdą ir aplinkos priešiškumą likus ten, kur gimei ir užaugai.
– To aplinkos priešiškumo nesumažės, jei parašysime gerą vadovėlį, kaip draugiškiau, solidariau gyventi. Arba neišleisi tokio Vyriausybės dešimties punktų nutarimo, kuriuo visi imtų vadovautis ir gyventi gerbdami vienas kitą.
– Geriausiai aplinką veikia geri pavyzdžiai. Kuo daugiau tokių pavyzdžių.
– Tie pavyzdžiai pirmiausia, ko gero, turėtų rodyti, kad iš tiesų gerai žmogus gali gyventi tik tuomet, jei ir kiti aplink jį gyvena geriau. Toli mes kol kas nuo tokio supratimo…
– Ir nėra ko tikėtis, kad toks sąmonės lūžis gali įvykti labai greitai. Atvirkščiai, tokie procesai visuomenėse vyksta ypač lėtai. Tik yra viena paguoda: mes kiekvienas, patys galime tuos gerus pavyzdžius rodyti, nelaukdami, kol kas nors kitas to imsis. Jeigu tikrai norime, kad kas nors keistųsi.
STANISLOVAS KAIRYS
ATGIMIMAS
