Visoje LLPPS šakoje, kuriai priklauso ir “Utenos trikotažo” profsąjunga, V.Bierontienės nuomone, sutuacija liūdnesnė: atsiliepia ne tik ekonominė krizė, – organizacija ardoma ir iš vidaus.
Publikuojame “Lietuvos profsąjungų” Nr.1 paskelbto interviu: “Vilija Bierontienė: aš – už stipresnius centrus” fragmentą.
Esate ir LLPPS pirmininko pavaduotoja. Kokią matote šakos perspektyvą? Prieš keletą metų buvo pasigirdę kalbų apie jungimąsi su kitomis šakomis, tad ar nevertėtų atnaujinti tokių diskusijų? Juk Europoje dažnai girdime apie šakinių organizacijų jungimąsi, kartais iš pirmo žvilgsnio net ir nelabai artimų: pvz., tekstilės ir chemijos pramonės…
Kalbant apie šakos Lietuvos lengvosios pramonės profesinę sąjungą (LLPPS), – tai joje situacija liūdna. Narių mažėja, kai kurios pirminės organizacijos visai neaktyvios. Vykstant piketams, mitingams dalyvauja tik keletas tų pačių organizacijų. Gaila, kad didžiausia šakoje „Lelijos“ organizacija būna nuošaly, juo labiau kad ji yra Vilniuje.
Mano nuomone, šakos vadovas turi labai aktyviai dirbti, jei nori, kad šaka išliktų. Asmenybių, pritraukiančių žmones, yra nedaug, todėl manau, kad šakinių organizacijų jungimasis – neišvengiamas. Aš – už stipresnius centrus, kuriuose aš kaip organizacijos pirmininkas gaučiau visą man reikalingą informaciją, pagalbą ir t.t.
Praeitame LPPS tarybos posėdyje Jūs, kaip stambiausios organizacijos vadovė, nebuvote išklausyta ir neišrinkta delegate į LPSK suvažiavimą. O daug mažesnių organizacijų atstovai tapo delegatais. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?
Taip jau atsitiko, kad paskutiniame LLPPS Tarybos posėdyje, kuriame buvo svarstomi svarbūs klausimai, negalėjau dalyvauti dėl man skaudaus įvykio (brolio mirties). Nors faktiškai Tarybos narių kvorumo nebuvo, tačiau „Lelijos“ profesinė sąjunga, kuri yra sudaryta iš filialų profesinių sąjungų ir jos įregistruotos atskirai, turėjo atitinkamus įgaliojimus. Tad „popierinis“ Tarybos posėdis įvyko.
Kaip minėjau, šakoje realiai dirbančių organizacijų vos keletas, tad ir noro, siūlymų, ką galėtume kartu nuveikti, nėra. Nepasitenkinimą reiškiančių ir varančių destrukciją atstovų yra . Todėl sprendimai ir atspindi jų mentalitetą bei supratimą. (Tinklalapio redakcijos žiniomis, šiai destrukcijai nebe pirmi metai toną duoda AB “Linas Nordic” profesinės sąjungos pirmininkas Romualdas Mažylis. Beje, R. Mažylis kartu yra ir savo vadovaujamos profsąjungos socialinio partnerio – darbdavio atstovas spaudai – JS.).
O dėl delgatų išrinkimo, tai nesureikšminu to dalyko. Suprantu, kad ir septynių ar dešimties narių organizacijai reikia informacijos, tik vis dėlto manau, kad 300-ams ji yra reikalingesnė.
Tačiau tai mano noro dirbti savo organizacijai nesumažino. „Lazda turi du galus“. Svarstau apie savo organizacijos vietą kitoje šakoje, nes nenoriu švaistyti energijos ten, kur jos nereikia. Daugelis LLPPS šakos organizacijų neužsisako Jūsų laikraščio, tai ką gali žinoti apie darbus ir planus kitose profesinėse sąjungose?
Dėkoju Jūsų laikraščiui už informaciją, linkiu sėkmės ir rezultatyvių metų tiek Jums, tiek LPSK, LLPPS bei savo AB „Utenos trikotažas“ darbuotojams, ypač – profesinės sąjungos nariams.
(JS)
