Tokios klaidingos ūkio vystymosi prognozės turėtų skatinti Vyriausybę pamąstyti apie savo ūkio politiką. Kitų kraštų vyriausybės ir tarptautinės institucijos irgi perdėm optimistiškai vertino pasaulio ūkio eigą, nenumatė recesijos apimties, bet reta jų klydo taip totaliai.
Manytum, jog Vyriausybė privalėtų pagalvoti, kad jos krizės įveikimo planas galbūt yra kontrproduktyvus, gal prisidėjo prie nenumatytai didelio ūkio nuosmukio, ribodamas vartojimą ir investicijas.
Finansų ministro Algirdo Šemetos nekamuoja abejonės. Balandžio mėnesį jis kukliai pareiškė galintis vertinti savo darbą aštuonetu. Neseniai pasakė, kad “po tų darbų, kuriuos nuveikėme Lietuvoje per pastarąjį pusmetį, man jau niekas nėra baisu”. Kaip dabar dažnai sakoma, ministras praleido puikią progą patylėti. Jei 18 proc. ūkio smukimas laikomas dideliu laimėjimu, sunku įsivaizduoti, kas yra nesėkmė.
Nuo pat pirmų premjeravimo dienų Andrius Kubilius pabrėžtinai tvirtino, jog taupymo ir fiskalinės drausmės programai nėra jokių alternatyvų. Vienu požiūriu tai tiesa, kitu – ne.
Neginčytina, kad Gedimino Kirkilo išlaidavimas pastūmėjo valstybę prie bankroto ribos ir kad A.Kubiliaus Vyriausybė turėjo griežtai taupyti bei radikaliai mažinti išlaidas. Europos Komisija ir Tarptautinis valiutos fondas teigimai vertina Vyriausybės veiksmus.
Tačiau netikslu sakyti, kad Vyriausybė negalėjo kitaip elgtis. Buvo tūkstančiai alternatyvų. Ji galėjo selektyviai didinti pridėtinės vertės mokestį, išlaikydama kai kurias lengvatas, įvesti naujus mokesčius, kitokiais procentais didinti akcizus arba jų visai nedidinti. Vyriausybė galėjo nurodyti vienoms ministerijoms atleisti didesnį nuošimtį tarnautojų, kitoms – mažesnį. Valstybės sektoriaus tarnautojų bazinis atlyginimas jau buvo mažinamas nuo 490 iki 475 litų. Dabar siūloma mažinti nuo 475 iki 430 litų. Kodėl iki 430, o ne iki 440? Kodėl visiems lygiai, o ne smarkiau apkarpyti ministrų, jų pavaduotojų, departamentų direktorių atlyginimus? Jei pensijos bus mažinamos, tada irgi atsiras įvairiausių variantų.
Neseniai A.Kubilius teisingai nurodė, kad reikės imtis skausmingų priemonių, nes, neliečiant esminių išlaidų ir pajamų dalies, mažai ko galima pasiekti. Po “naktinių sesijų” klaidų, dar labiau – po sausio 16-osios riaušių prie Seimo Vyriausybė lyg ir įsisąmonino, kad reikia kalbėtis su žmonėmis, daryti sprendimus pasitarus su visuomene, o ne tartis tada, kai jau priimtas konkretus planas. Tačiau ji greitai užmiršo, ką išmoko. Jau gegužės mėnesį A.Šemeta, klausiamas dėl pensijų ir socialinių išmokų mažinimo, pasakė: “Šiandien nenoriu spekuliuoti. Ir apskritai apie sprendimus reikia kalbėti tada, kai jie yra parengti. Leiskite mums parengti sprendimus, su jais supažindinsime visus tada, kai jie bus parengti.”
Suprantu, kad dažnai Vyriausybės dialogas su visuomene nėra vaisingas. Dalyviai išdėsto savo išankstines nuostatas, vieni kitų nesiklauso, paskui piktinasi, kai jų pasiūlymai lieka nepriimti. Bet Vyriausybė, kuri laiko dialogą su visuomene žmonių “supažindinimu” su jau priimtais sprendimais, tyčiojasi iš savo rinkėjų. Šitokia nuostata primena okupacijos laikus, kai LKP parengdavo nutarimus, o Aukščiausioji Taryba kitą dieną juos vienbalsiai ir be diskusijų patvirtindavo.
Nenoras tartis su visuomene nėra vienintelė Vyriausybės savybė, kuri skatina piktintis. Pastaruoju metu Vyriausybė vienaip sako, o po kelių dienų daro kitaip. Dar birželio 16-ąją A.Kubilius primygtinai pabrėžė, kad nelies jautrių sričių, tokių kaip motinystės išmokos. Pasak premjero, socialinių, motinystės išmokų peržiūrėjimas nėra tabu, nes tai jau svarstoma: “Norėčiau tikėti, kad šių sprendimų šiais ir kitais metais nereikės priimti, tačiau nesu dėl to garantuotas.” Kitą dieną paaiškėjo, kad jo žodžiai buvo nieko verti, nes Vyriausybė priėmė nutarimą mažinti tas išmokas. Neįtikima, jog premjeras antradienį nežinojo, ką Vyriausybė trečiadienį svarstys ir kokius nutarimus priims.
Vyriausybė kasa sau duobę. Lig šiol ji padarė klaidų, kurių būtų galėjusi lengvai išvengti pasitarusi su visuomene. Verslo atstovai būtų paaiškinę, kad nauja mokesčių sistema dabartinėmis sąlygomis sukurs ydingą ratą, kuris privers bankrutuoti smulkias įmones darbui imlių paslaugų sektoriuje. Daugelis būtų galėję nurodyti, jog dividendai nėra apmokestinami “Sodros” mokesčiais.
Pomėgiu sakyti viena, o daryti kita Vyriausybė griauna savo patikimumą, netenka žmonių paramos kaip tik tuo metu, kai ta parama tampa itin svarbi. Premjeras paragino streikais ir bado akcijomis grasinančias profsąjungas elgtis nuosaikiai ir nesukti konfrontacijos keliu. Bet kodėl profsąjungos turėtų pritarti jo raginimui, kai Vyriausybė nesiteikia su jomis tartis?
Daugelis žmonių supranta, kad bus skaudžių sprendimų, ir atitinkamomis sąlygomis jiems pritartų. Bet ne tada, kai sprendimai primetami iš viršaus ir be diskusijų. Kaip anksčiau, taip ir dabar yra įvairiausių variantų, kurie turėtų būti viešai svarstomi. Kodėl visiems biudžetininkams mažinti atlyginimus 10 proc., nors dėl tokio sprendimo kur kas labiau nukentės žmonės, kurie uždirba du tūkstančius litų per mėnesį, negu penkis kartus daugiau gaunantys kaimynai? Juk neseniai Vyriausybė nutarė proporcingai daugiau mažinti 15-20 kategorijų valstybės tarnautojų algas ir Seimo pirmininko, premjero, parlamentarų, aukštesnio rango teisėjų atlyginimų koeficientus. Turėtų panašiai elgtis ir dabar.
Jei Vyriausybė rimtai nepasistengs tartis su visuomene ir atviriau dalytis žiniomis bei ketinimais, jai gresia G.Kirkilo Vyriausybės likimas.
Linos Petrauskienės nuotrauka
ELTA
