„LŠDPS įsitikinusi,- sakoma viešame laiške,- jog, nepaisant politinių pažiūrų ir ambicijų, būtina palikti vadovauti ministerijai Remigijų Motuzą, kuris, mūsų įsitikinimu, sugebės toliau taisyti švietimo reformos klaidas bei ją plėtoti pozityvia linkme“.
Viešame Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos laiške parlamentinėms partijoms rašoma, valdžia keičiasi, o mes liekame ir dirbame savo darbą. Po kiekvieno pasikeitimo sumuojame pliusus ir minusus,- kokį kraitį mūsų išrinktieji sudėjo šalies ateičiai, ar jiems valdant pradėjome jaustis saugesni ir gyventi geriau? Būtų visai neblogai, jeigu dar prie viso šito galėtume pridėti ir savo įnašą, klausdami ir savęs: ką nuveikėme? ar buvome savo gyvenimo šeimininkais, sugebančiais pareikalauti, kad galingieji vykdytų mūsų teisėtus norus ir interesus? Todėl šiandieną negalime būti nuošaly, kai valdžios troškulio kurstomos partijos ir partijėlės, jų lyderiai ir marionetės pjaunasi ir už gerklės ima vienas kitą, nė kiek nesigėdydami neleistinų priemonių, apjuodindami net tuos, kurių nupelnai valstybei neginčijami.
Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungai ne vis tiek, kam atiteks švietimo ir mokslo ministro portfelis. Todėl mankurtizmo liga sergantiems opozicionieriams, buvusiems „švarių rankų“ politikos skelbėjams ir jos žlugdytojams, dirbtinės „naujosios politikos“ lipdytojams priminsime, kad per Nepriklausomybės metus daugiau nei dešimtmetį švietimą valdė jų partijų deleguoti ministrai. Todėl prisiimti atsakomybę už švietimo reformos nesėkmę derėtų ir ponams prie valdžios besiveržiantiems opozicijos atstovams.
Kaip žinia, šalies švietimo sistema tebėra sutrikdyta, nemaža švietimo reformos barų nevaldomi, strategijos požiūriu neatlaiko kritikos. Ir ne be šiandieninių opozicionierių pagalbos užsitęsė nemokšiškas politizuotas švietimo valdymas, kuris atsiskleidžia vis naujomis ir naujomis švietimo tikslams prieštaraujančiomis pasekmėmis, klaidomis. O joms ištaisyti reikės ne tik tūkstančių žmonių papildomo darbo, politinės valios, bet ir milijardų litų.
Prisiminkite Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto buvusio pirmininko Ž.Jackūno direktyvas-pranašystes, jog per 10 metų ugdymo įstaigose mokytojų turės sumažėti net 30-čia tūkstančių. O juk tai grėsmingas skaičius: jeigu būtų 60 procentų sumažėjęs mokytojų skaičius, būtų buvęs iš viso sužlugdytas ugdymo procesas šalyje. Ir ne tik tuometinis Seimo komiteto pirmininkas, bet ir vienas tos pačios partijos lyderių A.Kubilius buvo lojalus Tarptautinio valiutos fondo (TVF) reikalavimams, nes kaip tik A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė priėmė „Principinius sprendimus 2000“, kurie būtų padėję įgyvendinti TVF kėslus. Pasakysime daugiau: tai buvo ne principiniai sprendimai, o konformistinis Vyriausybės lankstymasis prieš užsieniečius. Prasidėjęs mokyklų naikinimas, klasių didinimas, mokyklų stambinimas tarnavo kaip tik šiam punktui įgyvendinti. Džiaugiamės, kad visų mūsų pastangomis nebuvo leista tuometinei valdžiai šitaip savivaliauti.
Šiomis dienomis A.Kubilius, siekdamas lengva ranka susidoroti su dabartiniu švietimo ir mokslo ministru, pasitelkęs egzaminų užduočių pirkimo ir pardavimo skandalą, per televiziją pareiškia: „Su švietimo ir mokslo ministru viskas aišku“. Niekas nesiginčys, kad šis skandalas – skaudus smūgis Lietuvos mokyklai, kuri privalo puoselėti aukščiausias moralines vertybes ir jas diegti jaunam žmogui, dar tik stovinčiam gyvenimo kryžkelėje. Taip, šis įvykis liudija, kokį moralinį nuopuolį išgyvena šalis ir jos žmonės. Tai visų mūsų problema ir atsakomybė. Ir vis dėlto užsimiršusiam A.Kubiliui priminsime, kad jo partijos deleguotas ministras dar 2000 metais pasirašė įsakymą įkurti Nacionalinį egzaminų centrą, tapusį nekontroliuojama, nuo Švietimo ir mokslo ministerijos nepriklausoma institucija su plačiai išsišakojusiu egzaminų centrų tinklų šalyje.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga egzaminavimo problemą kėlė dar iki A.Kubiliaus „praregėjimo“. 2002 metų rugsėjo 20 dieną LŠDPS suvažiavimo delegatai paskelbė nepasitikėjimą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija bei jos vadovu Algirdu Monkevičiumi. Išplatintoje medžiagoje buvo aptarta ir brandos egzaminų reformos ydos, atkreipiamas dėmesys į reformos vykdymo vadybos ir jos vadovų neprofesionalumą. Dėl to kasmet patirdavo ir patiria stresą ir net šoką tūkstančiai abiturientų.
Pusantrų metų tedirba naujasis švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas, paveldėjęs iškraipytos švietimo reformos kraitį, ankstesniojo „vadovavimo“ švietimo reformai ydas. Per tą laiką jis įrodė, kad pajėgus šias ydas įveikti. Dar daugiau: LŠDPS tvirtina, kad Remigijaus Motuzo švietimo pertvarkos eigos supratimas ir vadybinė kompetencija nekelia abejonių. Ir vienintelė ministro kaltė, kad jis dorai ir sąžiningai atlieka savo darbą, „neplaukia paviršiumi“, siekdamas suvokti giluminius švietimo sistemos reformų procesus, išgyvendinti ankstesnių reformatorių padarytas klaidas. Ministras R.Motuzas supranta, kad švietimas ir prievarta nesuderinami, kad svarbiausia – švietimo pertvarkos politiką grįsti konkrečiomis, valstybės pakankamai finansuojamomis programomis, o ne „šoko terapija“. Tokį ministro požiūrį patvirtina ir konkretūs jo darbai.
Norėdami būti iki galo teisingi, pastebėsime, kad LŠDPS rasdavo kalbą su abiem Algirdo Brazausko vyriausybėmis. 2005 rudenį Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga rengėsi streikui. Po susitikimo su Ministru Pirmininku tų pačių metų lapkričio 10 dieną pasirašytas susitarimas ir jame numatytas įsipareigojimas pakelti mokytojų algas 2006 metais 20 proc. tenkino LŠDPS, todėl buvo nutarta atsisakyti protesto. O paskutiniame 13-osios A.Brazausko vadovaujamos vyriausybės posėdyje mokytojų algų reikalas išspręstas pozityviai.
Pastebėsime, kad šis faktas patvirtino, jog A.Brazausko vyriausybei mokytojų atlyginimo kėlimo finansavimas tapo prioritetiniu klausimu. Šiam nutarimui įgyvendinti 2006 m. valstybės biudžeto patikslinimo projekte numatyta 67 mln. litų.
Socialdemokratų ministro R.Motuzo vadovaujama Švietimo ir mokslo ministerija ir LŠDPS iki šiol dirba kartu ir produktyviai. Rengiami siūlymai, kaip vykdyti ir kitą 2005 lapkričio 10 dienos vyriausybės pavedimu pasirašyto susitarimo tarp LŠDPS ir Švietimo ir mokslo ministerijos dalį, kurioje turės būti apsispręsta dėl mokinių skaičiaus klasėse ir mokyklose mažinamo, auklėtojo pareigybės įvedimo ir kitų svarbių švietimui dalykų. Tuo reikalu paritetiniais pagrindais derasi ir profesinės sąjungos, ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų sudarytos darbo grupės.
LŠDPS, žinoma, negali ir nesiekia partijoms įsakyti, ką skirti švietimo ir mokslo ministru. Tačiau manome turį teisę patarti ir pretenduoti būti išgirsti tų politikų, kuriems iš tiesų rūpi, kad švietimo reforma išbristų iš sumaišties, pasiektų optimalių tikslų mažiausiomis sąnaudomis. Todėl LŠDPS įsitikinusi, jog, nepaisant politinių pažiūrų ir ambicijų, būtina palikti vadovauti ministerijai Remigijų Motuzą, kuris, mūsų įsitikinimu, sugebės toliau taisyti švietimo reformos klaidas bei ją plėtoti pozityvia linkme.
Taip pat negalime nepriminti, kad esame gausiausia šalies profsąjunga, jungianti savo gretose beveik tiek narių, kiek visos partijos paėmus kartu. Per visus Nepriklausomybės metus nesame pralaimėję nė vienos stambios kovos su valdžia ir darbdaviais, o kovos priemonės buvo naudojamos nepažeidžiant šalies įstatymų, pagrįstos sveiko proto, teisingumo bei progreso principais.
Tikime, būsime išgirsti, nes žinome, jog gyvename Europos valstybėje, kur iš tikrųjų puoselėjama demokratija ir pilietinė visuomenė.
