DEJA, LIETUVOJE KOL KAS PABRĖŽIAMI KITI PRIORITETAI

Tad ką daryti, kad įveiktume socialinį atsilikimą? Atsakydamas į šį LP klausimą mokslininkas kalbėjo:
„Ką turėtų daryti Lietuva, yra surašyta Europos pokarinėje istorijoje ir Europos Sąjungos dokumentuose. Iš ten galima pasimokyti, kaip didinti piliečių užimtumą, stiprinti socialinę saugą, mažinti skurdą bei socialinę atskirtį, atitinkamai plėtoti mokslinius tyrimus.

Deja, Lietuvoje kaip prioritetai keliami kitokie tikslai – kaip sudaryti geresnes sąlygas verslui, mažinti verslo mokesčius, mažiau reguliuoti rinką. O juk pokarinės Europos istorija rodo, kad į ES šalių dabartinę socialinę gerovę eita toli gražu ne tuo keliu. Šiandieninėje Lietuvoje pavyzdžiu dažnai renkamasi Jungtinės Amerikos Valstijos, kai kalbama apie siūlomas reformas Lietuvoje (tarkime, sveikatos apsaugos, darbo rinkos reguliavimo)“.

Mokslininkas pabrėžia, kad orientuotis tik į JAV būtų klaida. Tai pernelyg specifinė šalis, kad tiktų mums pavyzdžiu. Jos ekonomika didele dalimi grindžiama dominavimu pasaulyje.

„Valstybės intervencija į verslą,- tęsė R.Lazutka, – Valstijose  žymiai mažesnė, nei Europoje. Jie tai sau gali leisti ir todėl, kad JAV ekonomika labai remiasi imigrantais ir užsienio kapitalu. Į Ameriką plūdo investicijos ir gabiausia, stipriausia darbo jėga iš viso pasaulio ir tik dabar, po Rugsėjo 11-osios, šie procesai yra sulėtėję.

Kai kas pasakys, kad labai gerai, jei valstybė sugeba vykdyti tokią ekonominę politiką, kuri gali pritraukti kapitalo ir žmonių iš viso pasaulio… Gerai tai gerai, tik ar to galėtume pasiekti mes? Vargu, ar Lietuva kada nors galės tapti ta šalimi, į kurią trauktų geriausi pasaulio matematikai ar programuotojai. Pagal savo istoriją, kultūrą, geopolitinę padėtį, mūsų šalis yra labiau panaši, pavyzdžiui, į Suomiją – ji neturi jokių ypatingų sąlygų, bet pasiekimai įspūdingi ir ekonomikoje, ir socialinėje srityje. Ši šalis demonstruoja, kiek daug galima pasiekti remiantis tik vidiniais ištekliais, nacionaline santarve ir europinėmis vertybėmis. Todėl ir mums ekonominėje bei socialinėje politikoje derėtų vadovautis bendrais principais, kurie dominuoja Europoje“.

ABEJONĖS  DĖL MONOPOLIJŲ SAVIVALĖS RIBOJIMO

Antra sąlyga, kurią reikėtų įvykdyti, norint užtikrinti daugiau socialumo valstybėje, R.Lazutkos nuomone,- tai korupcijos įveikimas.

„Rinka turi tam tikrų ribotumų, ir juos turi kompensuoti valstybė,- sakė jis, plėtodamas šią temą.- Pavyzdžiui, monopolijų ir oligopolijų priežiūra – tai valstybės pareiga. Pasakysite, kad Lietuvoje yra Konkurencijos taryba (Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, atskaitinga LR Prezidentui – red.), bet tik pastaruoju metu išgirdome apie kiek rimtesnę bylą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimų („Mažeikių Naftai“, kurios bendrasavininke yra mūsų valstybė). Gal įstatymai per švelnūs?

Pagal mūsų įstatymus, monopoline įmone skelbiama ta, kuri aprėpia daugiau nei 40 proc. rinkos, ir keli prekybos centrai Vilniuje yra taip pasidaliję rinką, kad galbūt nė vienas neužima 40 proc. rinkos. Bet… imant paskirus mikrorajonus matyti, kad, tarkim, „Rimi“ ir „Maxima“ (arba „Maxima“ ir „Iki“) rinką yra pasidaliję po pusę, t.y. aprėpusios po daugiau, negu leidžia įstatymas. Ir apskritai, galima įtarti, kad taikant įstatymą, nustatantį tą 40 proc. ribą, yra galimybė ir spekuliuoti juo. Mat nėra apibrėžtas rinkos mastas – ar tą 40 proc. kriterijų reikia taikyti šalies, miesto ar mikrorajono mastu?

Abejonės, ar įstatymas veikia, stiprėja, kai matome, kaip mūsų prekybos centrai vis labiau ir labiau plečiasi, net keliasi į kitas šalis.

O tai daroma mūsų pirkėjų bei produkcijos gamintojų ir pardavėjų sąskaita. Štai iš kur gaunami šitų gigantų viršpelniai, užtikrinantys jiems galimybes plėstis ir diktuoti savo sąlygas kitiems ekonomikos sektoriams. Mes jiems mokame už prekes daug, bet jie duonos kepėjams ir pieno perdirbėjams moka mažai. Žodžiu, tokių gigantų ištekliai labai sparčiai auga, o taip yra todėl, kad jie turi galimybę išsikovoti išskirtinę padėtį rinkoje.

Vakarų šalyse įprasta, kad monopolijas ir oligopolijas, kuomet rinką dalijasi keli subjektai, valstybė prižiūri ypač griežtai. Mūsų nedidelėje valstybėje tokios oligopolijos, ir ne tik prekyboje, deja, dominuoja“.

KORUPCIJA – PRIEŠ UŽSIENIO INVESTICIJAS

„Ir dar apie korupciją..
Ji pirmiausia ji kenkia investicijų atėjimui į Lietuvą. Daugiausia jų ateina per privatizaciją. Ypač naudingos šalies ekonomikai būtų „plyno lauko“ investicijos, kuomet atvažiavęs kapitalas sukuria naujas darbo vietas. Tačiau tokios investicijos dažnai tampa nepelningos dėl korupcijos. Jei atvykėlis investuotojas Lietuvoje neturi savo „abonento“, jo verslas nesivystys. Jis nebus pajėgus konkuruoti su vietiniais, kurie turi ryšius, žino kam ir kaip ,,duoti“. Nors tai yra pragaištingas užsienio investicijų stabdys, deja, Lietuvoje į tai nekreipiama pakankamai dėmesio. Na, dar bandoma investuotojus pritraukti kitais būdais, tarkime, palengvinant galimybes atleidinėti iš darbo iki šiol įmonėje dirbusius žmones, išsikovojusius tam tikrus atlyginimus ir darbo sąlygas, kad jų vietoje būtų „sukomplektuota“ pigesnė darbo jėga. Žodžiu, užuot sumažinę korupciją, norime atsipirkti darbuotojų sąskaita…“

KORUPCIJOS KAINA LIETUVAI IR JOS ŽMONĖMS

„O korupcija sveikatos apsaugos srityje? Ar neapsimetinėja mūsiškiai sveikatos apsaugos ministrai naiviais, rimtais veidais sakydami, kad „pamokėjimai“ už gydymą – tik paskiri atvejai?.. Piliečiams, kurie, nelaimei, turėjo daugiau reikalų su medicina, tai sukelia tik ironišką šypseną – žinoma informacijos perdavimo sistema (per ankstesnius pacientus, slauges), kiek reikės „duoti“ chirurgui ar skyriaus vedėjui… Visi žino, kad medikų algos dažniausiai yra žeminamai mažos. Todėl tuos pačius pinigus, kurie medikams atitenka kyšių forma, jie juk turėtų gauti legaliai ir oriai… Teisinamasi, kad korupcijos yra visame pasaulyje, bet retai kur ji yra toks masinis reiškinys, kaip Lietuvoje. Beje, būtų įdomu padaryti mokslinius tyrimus ir patikrinti, ar kyšininkavimas iš tikrųjų paveldėtas iš tarybinių laikų. Mat vis labiau pastebima, kad jaunoji karta, kuri jau formavosi Nepriklausomybės metais, ima kyšius žymiai įžūliau…“
„Bet tiek to,- tęsia R.Lazutka,- mums svarbiausia ne tiek aiškintis, ar korupcija paveldėta iš anų laikų, ar ji jau „savas“ produktas, kiek ištirti jos gajumo priežastis, kad rastume būdų korupcijos vėžiui įveikti“.

„Laisvosios rinkos teoretikai kaip vieną korupcijos bei „šešėlinės ekonomikos“ įveikimo būdų siūlo mažinti verslo mokesčius ir reguliuoti ūkį. Be to, sakoma, tai padėtų dar geriau konkuruoti su užsieniu. Bet juk pelno mokesčiai Lietuvoje ir taip yra labai sumažinti. Jeigu juos dar mažinsime, turėsime dar mažiau lėšų socialinėms reikmėms. Kitaip sakant, pensininkų, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos sąskaita norima atpirkti korupciją“.

SOCIALIAI NESAUGŪS NE TIK PENSININKAI, BET IR JAUNOS ŠEIMOS

„Lietuvoje labai mažos senatvės pensijos. Sunku pasakyti, ar padidinus pensijas laimėtų ekonomika. Tačiau gaudami mažas pensijas pensininkai ilgai dirba ir taip užima tas darbo vietas, kurias jau galėtų užimti jaunimas. Merginoms ir vaikinams, išvažiuojantiems į Angliją ar Airiją, tai dar vienas ženklas, kad jų Lietuvoje nelabai kas laukia.

Su emigracija susiję ir daugelis kitų, iš pirmo žvilgsnio, tolimų dalykų. Pvz., nedidelės ir invalidumo pensijos. Tarkim, žmogus turi keturių asmenų šeimą, uždirba 2000 litų, tai lyg ir nėra blogai. Bet štai nelaimė – jis tampa II grupės invalidu. Tokio piliečio pajamos sumažės iki 500 litų (geriausiu atveju!) per mėnesį… Ar gali žmogus taip rizikuoti savo ateitimi? Jeigu jis net ir užsidirba dabartiniams poreikiams, jam nesaugu, neramu dėl ateities.

Europos Sąjungoje siekiama, kad senatvės ar invalidumo pensija atitiktų tas pajamas, kurias žmogus gaudavo dirbdamas, t.y. jo pragyvenimo galimybės neturi žymiai pablogėti. Lietuvoje apie tai net nekalbama, nes visi jau susitaikė su tuo, jog pensininkas yra našta visuomenei, „pusiau žmogus“, ir kaip toks jis „niekur nedings“…

Socialinė sauga šiandien negarantuota ne tik pensininkui. Štai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo didinti pašalpas gimus vaikui, esą taip rūpinasi mažėjančiu gimstamumu.

Tačiau šeima, nutarusi auginti vaiką, negalvoja tik apie tuos trejus metus, kol ta pašalpa bus mokama. Jai rūpi, kaip tuos vaikus išleis į mokslus, „pastatys ant kojų“. O dar reikia apsidrausti ir nuo kitokių grėsmių. Pavyzdžiui, kiekvienas gali patekti į kokią nors avariją, dar jaunystėje tapti invalidu. O jeigu toks invalidas augina, pavyzdžiui, du vaikus, jo padėtis katastrofiškai pablogėja…

O kur dar nuolatinė grėsmė prarasti darbą? Štai kodėl jauna šeima dažnai nerizikuoja auginti daugiau vaikų, o mes virkaujame, kad gyventojų Lietuvoje kasmet vis mažiau…

Visose išsivysčiusiose šalyse socialinės apsaugos sistemos yra apgalvotos, gerai finansuojamos ne šiaip sau. Jos garantuoja gana stabilų šalies piliečių gyvenimą, saugo jį nuo tų netikėtumų, kurie jam kasdien gresia šiuolaikinėje kupinoje pokyčių ir netikėtumų visuomenėje“.

KAI KAM VAKARŲ EUROPA JAU NE PAVYZDYS…

„Vakarų Europoje žmonės nėra neracionalūs, ir jei sukūrė tokias socialinės apsaugos sistemas, tai, matyt, nėra įsitikinę, kad galima pasikliauti vien individualiomis santaupomis ar nedideliais investavimais“.

„Esu įsitikinęs,- apibendrindamas pokalbį pabrėžė Romas Lazutka,- jei Lietuvoje nesusikursime europietiškos socialinės saugos, nebus ir ilgalaikio ekonominio augimo. Tik matydamas Lietuvos socialinės apsaugos sistemos skurdumą mūsų žmogus bando užsitikrinti ateitį, apsidrausti nuo įvairių grėsmių civilizuotai europinei valstybei nepriimtinais būdais. Jis dirba viršvalandžius, savaitgaliais, rizikingomis darbo sąlygomis, leidžiasi darbdavių žeminamas, nedrįsta steigti profesinės sąjungos, pareikalauti, kad visas atlyginimas būtų mokamas oficialiai ir t.t. Žmogus bando individualiai kaupti savo ir savo vaikų ateičiai. O jeigu būtų dosnesnė kolektyvinės apsaugos sistema, kiekvienam vidutiniškai ji atsieitų pigiau. Tai yra tiesiog ekonominės technikos dalykai, kurie jau išbandyti Vakarų Europoje. Ir ne veltui nė viena šalis neplanuoja privatizuoti savo pensijų sistemų, o Lietuvoje tai pradėta daryti“.

„Atsakymas į Jūsų klausimą, ką valdžia turėtų daryti, yra labai gerai žinomas,- pabrėžė R.Lazutka.- Jis jau buvo žinomas Sąjūdžio laikais: reikia sukti į Vakarų Europos kelią, o neišradinėti dviračio. Suprantama, istorijos vyksme situacija ir ten šiek tiek pasikeitė, be to, kiekvienoje paskiroje Europos socialinio modelio šalyje yra sava sistema, kiekviena šalis šiek tiek skiriasi nuo kitų. Tačiau yra bendri, išbandyti principai, kurių iš esmės laikomasi senosiose ES šalyse. Beje, Lietuvoje kartais pasakoma, kad nereikia žiūrėti į tas Vakarų šalis, nes dabar jos jau atsisako daug ko iš to, kas anais laikais buvo daroma. Esą kam mums įsivedinėti progresinius ar turto mokesčius, jei „senosios“ Europos  šalys jau kalba apie jų atsisakymą?

Taip, Vakaruose, kaip ir pas mus, yra įvairių nuomonių, bet dominuojančios yra visai kitos, nei Lietuvos politikoje. Tokie pasakymai, kad Rytų Europa pamokys, kaip reikia gyventi, apsnūdusią, pasenusią Vakarų Europą, yra nerimti, juokingi“.

“Lietuvos profsąjungos”, 2005 m., Nr.18