BVP yra rodiklis apibendrinantis labai sudėtingus, įvairiapusius ekonominius reiškinius, tęsia R.Lazutka.  Tačiau vienas rodiklis niekada neparodo bendros situacijos. Pavyzdžiui, gydytojas, norėdamas nustatyti ligą, matuoja kraujospūdį, bet ligai diagnozuoti to vieno rodiklio nepakanka. Norint parodyti visuomenės padėtį, taip pat reikia daug daugiau rodiklių.


Dabar džiaugiamės ekonomikos augimu, tačiau esama ir požymių, kad tuo džiaugsimės neilgai. Ekonomikos augimas gali būti lydimas socialinės diferenciacijos didėjimo. Tik gaila, kad mes neturime patikimų rodiklių, kurie atspindėtų tą diferenciaciją, kurią šiandien nesunku pastebėti, kaip sakoma, plika akimi. Norėdami būti moksliškai tikslūs, kol kas, deja, galime kalbėti tiktai apie veiksnius, kurie tą diferenciaciją didina.


Yra tokia taisyklė, kad ekonomika greitai auga atsilikusiose šalyse. Išsivysčiusiose šalyse jau daug dešimtmečių ekonomika auga 2-5 proc. kasmet, išskyrus Airiją (8 proc.). Lietuvoje ekonomikos smukimas 1990-1991 metais buvo labai didelis, todėl tas šiandieninis augimas, žinoma, atrodo įspūdingai.


Nors vis daugiau žmonių įsigyja antrąjį būstą…


Taigi ekonomikos augimo galimybės yra susijusios ir su socialine sritimi. Lietuvai neatsižvelgti į kitų šalių istoriją ir kliautis, kad rinkos jėgos viską sutvarkys, kad valstybei nereikia kištis į rinką, yra labai klaidingas požiūris. Ekonomikos vystymasis mūsų šalyje turėtų būti parodomas kartu su didėjančia diferenciacija, nes tik vienas BVP augimas neparodo, kokia dalis to produkto tenka vienoms gyventojų grupėms ir kokia – kitoms. Tai reiškia, kad augant ekonomikai vieni labai smarkiai gerina savo padėtį, kiti – smarkiai blogina.


Vis daugiau žmonių įsigyja antrą būstą. Tie, kurie gauna dideles pajamas, jį perka tam, kad galėtų tame kur nors Palangoje ar užmiestyje esančiame bute praleisti atostogas. Kiti dideles pajamas gaunantys gyventojai antrą būstą perka kaip investiciją. Kita vertus, dalis žmonių butus perka už kreditus. Matome, kaip diferencijuojasi visuomenė: dalis jos įsigyja antrą ar trečią būstą, o dalis gyvena skolon. Galima to nevertinti nei blogai, nei gerai. Bet turime pripažinti, kad tokie procesai  vyksta, ir dalis žmonių, kurie įsigyja būstą skolon, gali susidurti su įvairiomis problemomis.  Tarkime, žmogus neteks darbo arba įvyks šeimos skyrybos,- tuomet sutriks savalaikis paskolos grąžinimas, vyks didžiulės dramos, neretai – ir tragedijos.
Arba indėlių pasiskirstymas visuomenėje. Lietuvos Bankas turi duomenų iš komercinių bankų apie gyventojų indėlius. Žinoma, šie duomenys nėra labai patikimi, nes yra žmonių, kurie turi tris ar penkias sąskaitas, ir yra žmonių, kurie neturi nė vienos. Arba yra žmonių, kurie turi nedaug pinigų, bet turi po tris namus ar akcijų, o kiti turi po nemažą pinigų sumą, tačiau gyvena nuomojamame bute… Bet kai nieko tikslesnio nėra, socialinės būklės tyrinėtojams tenka remtis tais duomenimis, kurie yra.


Analizuodami duomenis metų gale apie likučius gyventojų sąskaitose, matome, kad pasiskirstymas yra labai  netolygus: 80 proc. gyventojų turi labai nežymią dalį indėlių, kurių vidurkis apie 100 litų (atlyginimai, pensijos pervedami į sąskaitas).  Tai reiškia, kad jie santaupų praktiškai neturi. O dauguma visų santaupų Lietuvoje koncentruojasi penkiuose procentuose didžiausių indėlių.


Tai antras kriterijus vertinant situaciją Lietuvoje.


Kiekvienoje šalyje duomenys apie diferenciaciją imami iš namų ūkių biudžetų tyrimų. Mūsų statistikos departamentas tokius tyrimus daro pagal Eurostato (ES statistikos tarnyba) metodikas, bet jos yra parengtos vadinamosioms normalioms visuomenėms, kur nėra didelės šešėlinės ekonomikos. Ten, kur ji yra, žmonės vengia pasakyti apie savo pajamas ir išlaidas, todėl mes ir nežinom apie realią diferenciaciją visuomenėje. Be to, kitose šalyse daromi papildomi tyrimai. Mūsuose tam nėra lėšų, o jų nėra todėl, kad savo visuomenės pažinimo nelaikome vertingu dalyku.
Vis dėlto akivaizdu, kad socialiniai skirtumai kasmet vis didėja.


Valstybė privalėtų atidžiai stebėti diferenciacijos procesus


Į socialinę atskirtį reikia kreipti dėmesį, nes įtampa visuomenėje auga. Kritiškos žmonių kalbos apie kai kieno itin spėriai augančius turtus negali būti paaiškintos vien vadinamuoju lietuvišku pavydu. Turtiniai bei socialiniai skirtumai vis dėlto neprivalėtų būti tokie dideli, nes daugumos žmonių gebėjimai ir pastangos užsidirbti nelabai daug skiriasi. Gali skirtis, tarkim, kokius 2 kartus, bet tikrai ne 20.


Gerovės suvokimas yra santykinis. Galima sakyti, kad žmonių padėtis gerėja, jeigu visuomenė kuria daugiau, turtėja ir net skurdžiausi sluoksniai sulaukia didesnių pašalpų ar pensijų, jeigu kainos auga lėčiau nei išmokos, jeigu didėja MMA. Ir vis dėlto ir tokiu atveju visuotinio pasitenkinimo nebūna, jei darbuotojų pajamų augimas atsilieka nuo turtingesnio sluoksnio pajamų augimo. Galima pailiustruoti: žmogus važiuoja arkliu ir tai yra greičiau nei eitų pėsčiomis, bet jeigu jį nuolat lenkia mašinos, tai jis jaučiasi nekaip su tuo arkliuku.


Nepageidautinos diferenciacijos procesams postūmį paprastai duoda skirtinga pradinė rinkos ekonomikoje atsidūrusių žmonių situacija. Jeigu žmogus turi tam tikro turto, užima tam tikras pozicijas, tai tas turtas vis didėja, nes lieka pinigų investicijoms. O štai tas, kuris teuždirba tiek, kad viską turi išleisti tik būtiniausiems dalykams, atsiradus nenumatytoms aplinkybėms (liga, nelaimė ar pan.), rizikuoja atsidurti itin blogoje socialinėje padėtyje.


Mūsų šalies žmonės nepatenkinti socialine situacija ir nelygybės augimu, juoba kad dar prisimena, kaip Nepriklausomybės pradžioj nacionalinis turtas buvo labai neteisingai perdalytas. Taigi valstybės užduotis yra sukurti tokią sistemą, kad ir pradinė situacija nebūtų tokia lemtinga tolesnei socialinei raidai.


Klausiate, ką valdžia galėtų padaryti šiandien socialinei situacijai pagerinti. Manau, atsako R.Lazutka, kad reikalingas turto mokestis. Jis ne tik papildys valstybės biudžeto pajamas, reikalingas socialinėms programos finansuoti. Turto mokestis padės užtikrinti ekonomikos stabilumą. Ką turiu galvoje taip teigdamas? Brandžiose kapitalistinėse valstybėse net jeigu vaikai ir paveldi tėvų turtus, juos galų gale praras nemokėdami jų tvarkyti. Tokia „kontrolė“ sukuriama pasitelkiant turto mokestį, kurio Lietuvoje iki šiol vis nėra. Tarkim, jeigu žmogus, paveldėjęs verslą (parduotuvę ar viešbutį), tinginiauja ar nesugeba jo valdyti, tai jis nepadengs sąnaudų, nesumokės mokesčių ir turės jį parduoti, o tas, kuris labai stengiasi, iš jo nupirks tą verslą.


Žinoma, įvedant turto mokestį reikia numatyti daug specifinių išlygų: pensininkų, išsipirkusių butus atžvilgiu, didelę kultūrinę vertę turinčių privačių objektų, kurių saugojimas ir puoselėjimas savaime reikalauja išlaidų, ir pan.


Valstybė turėtų stebėti, kaip nelygybė kinta. Nelygybės augimas jai turi rūpėti ir todėl, kad  tai ilgainiui pakenks šalies ekonomikos augimui.


Parengė Ramunė Motiejūnaitė ir Juozas Steponas


„Lietuvos Profsąjungos“