Numatoma, kad iš įmonių apmokestinamojo pelno bus galima atimti darbdavio išlaidas darbuotojams mokyti, pensijoms kaupti bei privačiam sveikatos draudimui. Taip tikimasi paskatinti darbdavius prisidėti prie šių, dažnai vadinamų socialinėmis, paslaugų finansavimo. Vos ne kasdien girdint nusiskundimus dėl nepakankamo valstybinio sveikatos apsaugos, pensijų ir studijų finansavimo, privačių įmonių lėšų pritraukimas atrodo labai įžvalgiu sprendimu. Be to, vis dažniau kalbama apie darbuotojų trūkumą. Darbdavys apmokėjimą už darbuotojo gaunamas paslaugas galės susieti su reikalavimu jam tam tikrą laiką nekeisti darbo vietos. Taigi, tikimasi, kad mokesčio lengvatos spręs ir atsirandančią darbo jėgos deficito problemą.


Tačiau vertindami bet kokį sprendimą, ekonomistai paprastai jį greitina su kitais galimais, t.y. svarsto alternatyvas. Apskritai imant, sveikatos draudimą, pensijas ar studijas galima apmokėti trijų šaltinių lėšomis. Galėtų mokėti pats vartotojas, darbdavys arba valstybė. Kadangi įprasta sakyti, kad gyventojai ir valstybė kol kas nepakankamai turtingi ir todėl bene tinkamiausias finansuotojas yra verslas, reikia pastebėti, kad visi minėti šaltiniai tarpusavyje susiję. Galima sumažinti gyventojų pajamų mokestį, kad pats asmuo turėtų iš ko apmokėti paslaugas. Galima sumažinti pelno mokestį, kad už paslaugas lengviau būtų mokėti darbdaviui. Pagaliau ir pati valstybė gali apmokėti paslaugas. Tik tokiu atveju reikėtų ne plėsti mokesčių lengvatas, o jas naikinti, kad būtų surinktas pakankamas biudžetas.


Jeigu suprantama, kad valstybės biudžetas, gyventojų ir įmonių pajamos yra susisiekiantys indai, tinkamas paslaugų finansavimo šaltinio pasirinkimas turėtų remtis ne tuo, kuris iš jų pilnesnis. Finansavimo šaltinio pasirinkimas reikšmingas kitu požiūriu. Svarbu prisiminti, kad kas moka, tas užsako muziką, t.y. sprendžia ar pirkti paslaugas, kam jas pirkti ir iš ko pirkti. Jeigu už studijas moka pats darbuotojas, jis ir sprendžia ar verta studijuoti, kokią specialybę ir universitetą pasirinkti. Jeigu finansuoja valstybė – ji nusprendžia, kokios bus studijų programos ir kokiu principu į jas bus parenkami studentai. Minėtų pelno mokesčių lengvatų įvedimas reiškia, kad sprendimo galia atiduodama darbdaviui. Jis spręs ar finansuoti savo darbuotojų studijas, sveikatos draudimą, pensijas. Darbdavys spręs ir tai, už kurių darbuotojų paslaugas mokėti ir iš kokių tiekėjų jas pirkti.


Ar tikrai įmonė geriausiai gali nuspręsti ko kuriam darbuotojui labiausiais reikia? Gal būt dėl darbuotojo mokymo ir galima būtų pasikliauti darbdavio nuomone. Tačiau, net ir tuo atveju reikėtų turėtų galvoje, kad darbuotojas yra ir turi būti laisvai samdomu, o ne baudžiauninku. Darbuotojų pririšimas prie įmonės naudingas atskiram darbdaviui, bet ne visada palankus viso ūkio plėtrai. Ypač šiais, sparčių technologinių ir ūkio struktūrinių pokyčių laikais, kai nepakankamas darbo jėgos mobilumas gali tapti rimta kliūtimi ekonominei pažangai.
Kai vieną ar kitą gėrybę gyventojui perka įmonė, kyla ir socialinio teisingumo klausimas. Kodėl pirmiausia stipriose įmonėse dirbantiems turėtų būti lengviau prieinamos tam tikros gėrybės. Juk mokymasis labiau reikalingas kaip tik bankrutuojančių įmonių darbuotojams. Dar sunkiau pagrįsti, kodėl sveikatos draudimas, o tuo pačiu ir medicininių paslaugų kokybė turėtų priklausyti nuo darbdavio malonės?


Daug kas gali pasakyti, kad darbdavių vaidmuo finansuojant sveikatos, pensijų draudimą ir darbuotojų mokymą yra svarus kai kuriose vakarų šalyse. Tai tiesa, bet tose šalyse ypač stiprios profesinės sąjungos ir jų socialinė partnerystė su darbdaviais leidžia išvengti pastarųjų piktnaudžiavimo savo finansine galia.


Nesant stiprios socialinės partnerystės, visuomenei naudingų paslaugų vartojimą galima skatinti arba mokesčių lengvatas taikant tiesiogiai gyventojų pajamoms, arba jas finansuojant valstybės biudžeto lėšomis. Mokesčių lengvatos gyventojų pajamoms jau taikomos. Jeigu to nepakanka, gali būti plečiamas valstybinis paslaugų finansavimas. Jis turi tokį pranašumą, kad demokratinėje visuomenėje gali būti kontroliuojamas pačių gyventojų per politinę sistemą. Gyventojai renka politikus, bet nerenka įmonių vadovų, todėl akivaizdu, kad finansuojant  sveikatos paslaugas, pensijas ar studijas įmonių lėšomis, pačių vartotojų įtaka šioms paslaugoms bus mažiausia. Štai kodėl pelno mokesčių lengvatos net ir tokiems, atrodytų, šventiems reikalams kaip studijos ar sveikatos apsauga nėra joks visuotinas gėris. 


www.lrt.lt