- Neeiliniame konfederacijos suvažiavime esate išrinktas LPSK pirmininku iš keturių kandidatų. Turbūt ne atsitiktinumas, kad nugalėjote kitus pretendentus. Anksčiau esate vadovavęs Vidaus reikalų sistemos darbuotojų profesinei sąjungai. Gal trumpai papasakosite, kuo ypatinga buvo pastarosios veikla. Juk tikriausiai geri pavyzdžiai paskatino daugumą suvažiavimo delegatų balsuoti už jus.


- Manau, kad mano vadovaujama profesinė sąjunga buvo viena iš veikliausių konfederacijoje, nors ir gyvuoja tik šešeri metai. Mūsų iniciatyva Konstitucinis teismas nusprendė, kad sistemos darbuotojų atlyginimai buvo neteisėtai nusavinti. Teismų esame laimėję ne vieną. Tikriausiai pamenate ir uniformuotų pareigūnų žygį Gedimino prospektu. Kiekviename darbe visko pasitaiko. Matyt, gerų darbų svarstyklių lėkštelė nusvėrė. Beje, kitas pretendentas, Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksas Bružas, buvo labai rimtas mano oponentas.


- Ar bijote kritikos?


- Jokiu būdu ne. Jeigu pirmininko niekada nekritikuosi, nejudinsi, yra rimtas pavojus, kad jis apkerpės ir nieko neveiks. Turi būti priešiškas vėjas, kuris išjudina iš neveiklios būsenos. Juk ir pačios profsąjungos yra valdžios organų ir valstybės valdymo variklis. Jeigu mes mąstysim valstybiškai ir tik pasikliausim valdžios atsikalbinėjimais, kad nėra
pinigų, ir jų neprašysim, tai niekados jų ir negausim. Profesinės sąjungos turi būti atkaklios siekdamos savų tikslų, spausti tam tikras struktūras, kad jos atsižvelgtų į žmonių interesus, gerintų darbuotojų ekonomines bei socialines garantijas. Jaučiu, kad ir aš turėsiu tokį variklį.


- Kaip vertinate dabartinį profesinių sąjungų judėjimą Lietuvoje?


- Toks judėjimas, sakyčiau, iki šiol vyko vangiai. Profsąjungos, galima sakyti, plaukė pasroviui. Ką jos formaliai turėdavo daryti, darydavo, bet kaip socialinio partnerio vaidmens neatlikdavo. Kalbu apie visus tris profesinių sąjungų centrus. Profsąjungos iš esmės būdavo tik prašytojos. Jos prašydavo Vyriausybės, prašydavo darbdavių, kad gautų kokių nors lengvatų ir išlygų priimant įstatymus ir pasirašant sutartis. Mūsų autoritetas buvo menkas. Viena iš priežasčių ta, kad profesinės sąjungos yra susiskaldžiusios. Nesakau, kad turi būti tik viena
organizacija. Esu įsitikinęs, kad visos trys organizacijos turi turėti vieną bendrą organą, kuris atstovautų joms visoms deryboms su Vyriausybe bei kitomis valdžios institucijomis, taip pat ir su darbdaviais. Tik tada iš esmės galėsime pakelti profsąjungų autoritetą ir tapti tvirtais socialiniais partneriais. Šia linkme jau stipriai pasistūmėta, net konfederacijos vadovybė posėdžiavo kartu su kolegomis iš „Solidarumo“, kurie šeštadienį Seime rengia seminarą, o gegužės mėnesį organizuosime bendrą visų trijų profsąjungų centrų renginį. Tuomet ir
tikimės įkurti bendrą organą.


- Ką numatote daryti, kad žmogus realiai pajustų LPSK pagalbą, kad į Darbo kodeksą sugrįžtų nuostata dėl profesinių sąjungų sutikimo atleidžiant jos narį iš darbo ir panašiai?


- Kaip tik antradienį kartu su Trišale taryba svarstėme, kaip pakeisti ne vien šį Darbo kodekso straipsnį. Reikėtų keisti ir visą Profesinių sąjungų įstatymą, nes dabar jau veikia Darbo tarybų įstatymas, kuris suteikia didesnes teises negu minėtasis įstatymas. LPSK ateityje sieks, kad padidėtų darbuotojų pajamos. Mes esame už progresyvinius mokesčius. Ypač svarbu juos mažinti mažiausias pajamas gaunantiems ir didinti tiems, kurie gauna didelius atlyginimus. Tai
svarbu todėl, kad darbdaviai neapvaginėtų valstybės. Sieksime, kad ir toliau didėtų minimalus mėnesio atlygis. Man gaila, jog šios nuostatos jau seniai buvo įrašytos į Socialdemokratų partijos įvairias programas, tačiau neįgyvendintos.


- Vienas lauke ne karys. Esate naujas konfederacijos pirmininkas. Ką galėtumėte pasakyti apie savo komandą?


- Savo komandos aš negaliu pasirinkti, nes esu tik išrinktas pirmininkas. Bet turiu pasakyti, kad ankstesniame suvažiavime su išrinktais konfederacijos pirmininko pavaduotoju ir generaline sekretore pavyks sudaryti stiprią komandą. Aš visada buvau komandinio darbo šalininkas, linkęs išklausyti visas nuomones ir tik tada priimti sprendimą. Manau, jeigu darbuotojas blogai vykdo savo pareigas, yra kaltas jo vadovas.


- Ką profesinė sąjunga žmogui duoda?


- Materialinių gėrybių, kaip sovietiniais laikais, profsąjunga žmogui neduoda. Tačiau ji užtikrina socialines ir ekonomines garantijas, suteikia teisinę informaciją, rūpinasi, kad darbdavys neskriaustų žmogaus, kad jis dirbtų tiek, kiek leidžia įstatymai. Manome, kad bedarbių perkvalifikavimas bei darbo paieškos ateityje turėtų būti ne tik Vyriausybės, bet ir profesinių sąjungų reikalas.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


„Respublika“