Per visą tą laiką buvo skleidžiami įvairūs mitai, kad pakėlus minimalų darbo užmokestį labai išaugs gamybos sąnaudos, smulkus ir vidutinis verslas bankrutuos, atsiras masė bedarbių ir t.t. Darbdaviai, net stambiųjų atstovai, vilkino klausimo sprendimą, nors pripažino, kad iš tokios pinigų sumos pragyventi neįmanoma, kaip ir neįmanoma kalbėti apie gyvenimo kokybę, išsilavinimą tokių šeimų vaikams.
Realybė, buvo ir yra kitokia. Trišalės tarybos prašymu Darbo ir socialinių tyrimų instituto (DSTI) atliktas tyrimas, įvertinęs MMA didinimo prielaidas ir pasekmes, patvirtino, kad Lietuvoje egzistuoja visos makroekonominės prielaidos padidinti MMA bent iki 600 litų jau šiais metais. Po paskutinio MMA padidinimo (2004 m. gegužės mėn.) bankrotų atvejų, kaip ir MMA nemokėjimo atvejų, Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) duomenimis, sumažėjo.
Tyrimo duomenimis, 2000-2003 m. vidutinis darbo užmokestis išaugo 9 proc., darbo našumas 20 proc., o įmonių pelnas 520 (!) proc., todėl nori nenori pradedi galvoti apie tai, kad nepasotinamas godumas pelnui, trumparegiška, vienadienė politika neišvengiamai prives prie mažiausiai apmokamos darbo jėgos, o dalies ir visiškos demotyvacijos dirbti, pavers jų vaikus žmonėmis be jokių siekių ir ambicijų gyvenimui. Nejaugi žinant, kad šalyje dirbančių žmonių, gaunančių MMA yra apie 17 proc., arba 143 tūkst. (o uždirbančių iki 600 litų yra apie 28 proc. dirbančiųjų), galima toliau gyventi iliuzijomis, kad jie stengsis kelti savo kvalifikaciją pagal šių dienų darbo rinkos poreikius? Kiek ilgai tęsis melas, kad šių žmonių egzistenciją iš viso galime vadinti gyvenimu?
Laisvosios rinkos institutas (LLRI) teigia, jog siekiama, kad išaugęs įmonių pelningumas tokiomis pačiomis proporcijomis turi atsispindėti darbuotojų atlyginime, o tai kvepia pigiausia demagogija. Profsąjungos puikiai suvokia naujų investicijų ir technologinės pažangos svarbą, tačiau darbuotojo motyvacija dirbti yra pakankamas darbo užmokestis, tenkinantis jo poreikius. Taip pat kaip ir darbdavio motyvacija yra gauti pelną pateisinantį jo riziką ir užtikrinti konkurencingumą rinkoje. Pagaliau eilinis darbuotojas yra ir vartotojas, turintis turėti teisę ne tik egzistuoti, bet ir sutaupyti. Kažkodėl dar pamirštami ir skirtingi mokesčiai pelnui (15 proc.) ir darbo jėgai (net 33 proc.).
Galima sutikti, kad mažiausiai uždirbančių pajamų didinimas naudojamas ir biudžetui papildyti yra teisingas, tačiau, tokiu būdu papildomos biudžeto lėšos kitų išmokų pavidalu, vėl sugrįžta.
Tačiau sunku suprasti, kai Trišalėje taryboje pramoninkų atstovai, kurių įmonėse tokių mažų atlyginimų beveik nėra, balsuojant susilaikė, o verslo darbdavių organizacijos atstovai balsavo už. Visoms pusėms suprantant, kad MMA pakėlimas yra vienas iš būdų vokelių sistemai panaikinti, tuo pačiu ir mokesčių surinkimui pagerinti, kelia įdomių minčių.
Nepamirštant, kad MMA turi būti mokamas tik už žemiausios kvalifikacijos darbą, reikia toliau spręsti darbo apmokėjimo sistemos klausimus. Daugelyje Lietuvos įmonių, ypač užsienio kapitalo, dėl darbų vertinimo, lygių nustatymo sistemos, kur veikia profsąjungos, yra sutariama kolektyvinėse sutartyse. Tačiau anų laikų darbuotojo patirtis dar sunkiai leidžia peržengti psichologinį barjerą ir derėtis dėl darbo užmokesčio kolektyviai ar asmeniškai.
Trišalės tarybos prašymu Darbo ir socialinių tyrimų institutas paruošė darbų ir pareigybių vertinimo metodiką, dėl kurios įgyvendinimo gali susitarti darbdaviai ir profesinės sąjungos tiek šalies, tiek šakos, tiek nacionaliniu lygiu.
Profesinės sąjungos puikiai supranta, kad tiek dėl minimalios, tiek dėl viso darbo užmokesčio sistemos ir dydžių, turi būti tariamasi kolektyvinėse sutartyse. (Ir tai Europos sąjungos narėse daugumoje vyksta be valdžios įsikišimo). Jau ir šiandien yra įmonių, kur susitarta, kad mažiausias darbo užmokestis yra 800 ir net 1200 litų. Ir tokioms įmonėms toli iki bankroto, išlaikoma stipri darbuotojo motyvacija ten dirbti.
Galvoju, kad profesinės sąjungos ir darbdaviai turi daug neišnaudotų galimybių bendradarbiauti, sprendžiant bendrus tiek verslui, tiek darbuotojams naudingus klausimus ir apie tai reikėtų kuo daugiau kalbėtis, įvertinant vienas kito interesus.
Gražina Gruzdienė
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atstovė Trišalėje Taryboje
Dienraščio “Verslo žinios” užsakymu
