Konstitucinis   Teismas  pažymėjo,  jog  pagal  Konstituciją negali   būti   tokios   teisinės   situacijos,   kad   valstybės tarnautojui,  kuris  atliko  pavestą  darbą,  už  šį darbą nebūtų mokama,  būtų  mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau, negu jam  priklauso  pagal  įstatymus  arba  jais  remiantis išleistus kitus   teisės   aktus. 


Teismo nutarime teigiama, kad pagal  Konstituciją  įstatymų  leidėjas, išleisdamas įstatymą  ar  kitą  teisės  aktą, kuriam įgyvendinti reikalingos  lėšos,  turi  numatyti tokio įstatymo ar kito teisės akto  įgyvendinimui  būtinas  lėšas.  Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas   negali   sukurti   tokios   teisinės  situacijos,  kai išleidžiamas    įstatymas   ar   kitas   teisės   aktas,   kuriam įgyvendinti  reikia  lėšų,  bet tokių lėšų yra neskiriama arba jų skiriama nepakankamai.
Konstitucinis  Teismas  pabrėžė, kad 2002 m. balandžio 23 dieną priimdamas   Valstybės   tarnybos  įstatymo  pakeitimo  įstatymą, kurio  įgyvendinimui  reikėjo  papildomų  lėšų, įstatymų leidėjas privalėjo  padaryti  atitinkamus valstybės biudžeto pakeitimus ir numatyti  tiek  lėšų, kiek buvo reikalinga tam, kad šis įstatymas būtų  įgyvendintas. 


Nutarime skelbiama, kad asmeniui,  kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją  atsiranda  teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas   pagal  įstatymus  arba  jais  remiantis  išleistus  kitus teisės  aktus  priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat  kad  jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė.
Konstitucinis  Teismas  konstatavo, kad Vyriausybės nutarimu patvirtintomis minėtomis taisyklėmis  yra  pažeidžiama  Konstitucijos  23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisė, taip pat asmenų lygiateisiškumas.


Pagal Vyriausybės nutarimą tais atvejais, kai valstybės ar savivaldybės institucijai nepakanka paskirtų lėšų valstybės tarnautojo darbo užmokesčiui mokėti, buvo taikomas indeksavimo koeficientas ir valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas ir išmokamas mažesnis darbo užmokestis, negu jiems priklausė už atliktą darbą. Labiausiai nuo šios tvarkos nukentėjo policijos pareigūnai.


Konstitucinis   Teismas  taip  pat  tyrė,  ar  Konstitucijai neprieštarauja   Valstybės  tarnybos  įstatymo  nuostatos,  pagal kurias  valstybės  tarnautojams buvo draudžiama dirbti kitą darbą ir  gauti  kitą atlyginimą. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į   tai,   kad  konstituciniai  reikalavimai  valstybės  tarnybai suponuoja  tam  tikrus reikalavimus valstybės tarnybai, kad pagal Konstituciją  įstatymų  leidėjas  turi teisę nustatyti tam tikrus valstybės  tarnautojų  darbinės  veiklos  ribojimus.  Tačiau  tai nustatydamas  įstatymų  leidėjas yra saistomas Konstitucijos, jis negali  riboti  žmogaus  teisių  daugiau  nei tai būtina siekiant apsaugoti kitas konstitucines vertybes.


Konstitucinis  Teismas  konstatavo,  kad  Valstybės tarnybos įstatyme   nustatyti   ribojimai   yra   neproporcingi  siekiamam tikslui,   nes   pagal   Valstybės  tarnybos  įstatymą  valstybės tarnautojams  yra  draudžiama  dirbti  kitą  darbą nepriklausomai nuo   jokių   aplinkybių.   Taigi   valstybės   tarnautojui  buvo draudžiama  dirbti  ir  kitą  darbą bei gauti kitą atlyginimą net ir   tais   atvejais,  kai  tai  nesukelia  viešųjų  ir  privačių interesų   konflikto   valstybės  tarnyboje,  nesudaro  prielaidų valstybės     tarnybą     panaudoti    asmeniniais    interesais, nediskredituoja    valstybės    tarnybos   autoriteto,   nekliudo asmeniui,   einančiam   pareigas  valstybės  tarnyboje,  tinkamai atlikti  jam  patikėtas  pareigas,  taip  pat kai tai nėra darbas tose   įmonėse,   įstaigose,   organizacijose,   kurių  atžvilgiu valstybės    tarnautojas    turi   valdingus   įgaliojimus   arba kontroliuoja,  prižiūri  jų veiklą, arba priima kokius nors kitus sprendimus  dėl  tos  įmonės, įstaigos  ar organizacijos, ir kai nėra  kitų  aplinkybių,  dėl  kurių  valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo.


Konstitucinis  Teismas  konstatavo,  kad  Valstybės tarnybos įstatyme   nustatytais   ribojimais   buvo   nepaisoma  valstybės tarnybos  konstitucinės  sampratos,  pažeidžiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies  nuostata,  kad  kiekvienas  žmogus  gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
Kartu   Konstitucinis   Teismas  pabrėžė,  kad  Konstituciją atitiktų  toks  valstybės  tarnautojų teisės dirbti kitą darbą ir gauti   kitą   atlyginimą   reguliavimas,  pagal  kurį  kiekvienu individualiu   atveju   galėtų   būti   sprendžiama,   ar  leisti valstybės   tarnautojui  tuo  pat  metu  dirbti  ir  kitą  darbą, privalomai  įvertinus,  ar tokiu leidimu nebus sudaryta prielaidų kilti   viešųjų   ir   privačių   interesų  konfliktui  valstybės tarnyboje,  valstybės  tarnybos panaudoti asmeniniais interesais, užsiimti    veikla,    diskredituojančia    valstybės    tarnybos autoritetą,   trukdyti  asmeniui,  einančiam  pareigas  valstybės tarnyboje,   tinkamai   atlikti   patikėtas   pareigas.  Įstatymų leidėjas  turėtų  numatyti ir subjektus, kurie spręstų, leisti ar neleisti  valstybės  tarnautojui  dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą,  bei  šių  subjektų atsakomybę už priimtus neteisėtus sprendimus.


Konstitucinio    Teismo   nutarime   yra   pateikta   išsami valstybės  tarnybos  konstitucinė  samprata, atkreiptas dėmesys į tai,  kad  visi svarbiausi valstybės tarnybos santykiai, taip pat ir darbo  užmokesčio  nustatymas,  visi  pagrindiniai elementai, nuo   kurių  priklauso  valstybės  tarnautojų  darbo  užmokestis, turėtų būti nustatomi įstatymu.


LRKT atstovė spaudai Ramunė Sakalauskaitė
LPSK informacija